2016 m. rugsėjo 17 d., šeštadienis

Dar vienas kultūringas vakaras su "Persona non grata" 2015

Kai organizavau žygį po Kauną, buvom IX forte, kur mums pasakojo apie holokaustą Lietuvoje. Ekskursijos metu daug dėmesio buvo skirta Sugiharai, ir gidė mums rekomendavo pažiūrėti biografinį 2015 metų filmą „Persona Non Grata”. Lietuviškai šis filmas vadinamas „Sugihara Chiune“. Ir taip jau nutiko, jog kažkurią dieną užmačiau fb skelbimą, kad Romuvoje (čia toks legendinis kino teatras Kaune, jei kas nesat girdėję, ten kasmet vyksta Anime naktys :D) kaip tik rodys šį filmą ir kaip ir nemokamai :D
Pakviečiau žmones, bet jų nebuvo daug. Mes buvom keturiese. Aš, dvi draugės ir vienos draugės vaikinas. Kol rinkomės, nusprendėm su kita drauge truputį anksčiau susitikt ir paplepėt. Tai priėjusios teatrą atsisėdom ant suoliuko priešais. Įdomu tai, jog priešais teatrą dar vyko kažkoks muzikinis renginys. Grojo kažkokia grupė. Šalia šoko žmonės. Viena jaunuolių pora tai darė ypatingai plastiškai, gal kokie artistai ar šiaip jau „užsikačialinę“ šokėjai.. Šalia šoko kita moteris, kurios judesiai priminė ne šokį, bet mankštą.
Bet tame kažkas buvo. Visame tame. Žmonės buvo tokie atsipalaidavę, ir visiems buvo visiškai nusispjauti net ant tų, kurie šoko gražiai, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie šoko šiaip sau. Ir oras buvo tarsi užsakytas. Tarsi kažkas iš viršaus būtų taręs: „Ai, bala nematė, žemės kirminai, pasidžiaukit vasara dar truputį...“ Ir buvo taip nuostabu ir gera. Ir tokiu momentu norisi pasakyti visiems stereotipų aukoms, kurie stumia ant Kauno, jog tai atsilikęs, laukinis marozų kaimas. Jau maždaug devinti metai eina, kai praktiškai gyvenu Kaune. Ir nė karto neteko pačiai susidurti su šiuo stereotipu. Taip, asocialių gyventojų visur yra. Tačiau jau kam, kam, bet ne Vilniui apie tai šnekėt. Bet šis įrašas ne apie tai..
Kai įėjom į teatrą, supratom, jog filmą gali pažiūrėti tik tie, kurie turi pakvietimus. Ir mes kaip jau ir ruošėmės suktis į kokią kavinę, bet darbuotoja liepė mums palaukt, o tada įvedė į salę pro kitą pusę. Įsitaisėme patogiai ir pradėjom plepėt apie anime. Pasirodo, draugės vaikinas irgi anime gerbėjas, tai mes turėjom apie ką pakalbėt.
Pasirodo, Romuvoje tą filmą rodė ne šiaip sau. Ten kaip ir buvo renginys. Atvyko Japonijos ambasadorius ir Sugiharos gimtojo miesto meras. Pirmiausiai kalbą rėžė Kauno vicemeras. O jo kalbą vertė tikrų tikriausias vertėjas! Kol vicemeras gimdė sveikinimo „kalbą“, vertėjas pasakojo jo kalbą taip, kad japonišką variantą klausytis buvo daug įdomiau :D Tada kalbą rėžė ambasadorius. Aišku, po jo „labas vakaras“ visa salė ošė :D O tada kalbėjo Sugiharos miesto meras. Ir mane tai taip nustebino. Aš maniau, kad japonai yra vieni iš santūriausių žmonių, tačiau prieš mūsų vicemerą ir muziejaus vadovą, jie aktyvūs kaip kokie puponautai :D garbės žodis.. muziejaus direktorius toks išsigandęs buvo, jog atrodė, kad jis bandė suvaidinti iš serijos „aš čia nedirbu“ :D
O tada prasidėjo filmas. Nors imdb reitingas visai neįspūdingas kaip tokiam žanrui, tačiau jis tikrai buvo labai jautrus.. ir toks japoniškas.. verkiau gal kokius penkis kartus :D Spėju, reiks dar kada parsisiųst ir pavėpost. Taip pat buvo smagu pamatyti Kauno vaizdus tokiame filme :D Sakė, jog šio filmo dėka į Lietuvą padidėjo japonų turistų :D Žodžiu, vakaras iš ties buvo puikus :)

O kitas įrašas bus apie mano naująjį darbą.. :D

2016 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Seni, bet nemirtingi filmai :D

Dvidešimto amžiaus pradžioje George Bernard Shaw parašė nuostabią istoriją „Pygmalion“, kuri vėliau virto į nemažiau nuostabų miuziklą „My fair lady“ (1964) IMDB 7,9. Apie šį filmą sužinojau per vieną paskaitą. O su paskaitomis šis filmas susijęs tuo, jog pagrindinis veikėjas yra kiečiausias fonetikos (kalbotyros sritis, tirianti kalbos garsus) specialistas. Daugiau nežinau kitų filmų ar serialų, kur taip plačiai būtų kalbama apie kalbotyrą (psicholingvistika, NLP ir kiti madingi dalykai nesiskaito). Siužetas yra toks, jog profesorius Higinsas susilažina su kolega, jog iš eilinės gėlių pardavėjos (šiuo atveju Audrey Hepburn) jis galės padaryti aukštuomenės ledi.
Filmo pradžioje Elaiza (gėlininkė) yra tikra nepraustaburnė ir akiplėša, tačiau filmo eigoje mes matome, kaip nuolatinis mokymasis ją priverčia transformuotis į visišką savęs priešingybę. Man skaudžiausias momentas yra tas, jog visa tai buvo daroma dėl kažkokių kvailų lažybų, kai tuo tarpu rezultatas liečia gyvą žmogų. Kaip jai vėl grįžti į tą pasaulį iš kurio ji kilo? Juk ji nebegali tiesiog imti ir siūlyti pirkti gėles kaip tai darė anksčiau. Ji jau matė kitą pasaulį, kitą gyvenimą. Čia tas pats, kas žaisti kokį nors žaidimą, praeiti daug daug lygių, užsitiuninguoti savo veikėją, ir staiga tu miršti ir visi tavo darbai nubraukiami. Tu vėl grįžti į pirmą lygį, ir kaip jame viskas nebeįdomu.
Tai yra labai įdomi „Pelenės“ istorija, tik atvirkštinė versija. Pelenė buvo graži ir darbšti, nors princas įsimylėjo ją ne dėl to, kad ji būtų barbė devyndarbė. O šioje istorijoje Elaiza pelno ne tik meilę, bet ir pagarbą, nes ji tapo kažkuo.
Labai puikus miuziklas, nors ir labai ilgas (kaip ir priklauso tų laikų miuziklams), bet jis labai vertas dėmesio. Jau vien ko vertos dainos ir Audrey vaidyba :D O čia įmečiau savo mėgstamiausią dainą iš šio miuziklo :D

Įkvėpta šios senienos, prisiminiau tokią nuostabią aktorę Julie Andrews (kuri mano kartos žmonėms labiau yra žinoma kaip karalienė Klarisė iš „Princesės dienoraščio“ po kurio Anne Hathaway šovė į populiarumo padanges). Šiaip nelabai gilinausi į šios aktorės gyvenimo peripetijas, tačiau kažkada kažkur skaičiau straipsnį apie tą pačią Anne Hathaway, jog tam, kad atsikratytų geros mergaitės įvaizdžio ir gautų geresnius vaidmenis, jai teko apnuoginti krūtinę. Pasirodo, jog panaši istorija buvo ir su pačia Julie Andrews, nes ji pati atliko pagrindinius vaidmenis tokiuose filmuose kaip „The Sound of Music“, 1965 (Muzikos garsai) IMDB 8 ir „Mary Poppins“, 1964 (net neketinu vargintis su šio filmo pavadinimo vertimu) IMDB 7,8.
Pagalvojau, kodėl gi nepažiūrėjus? Pradėjau nuo „Mary Poppins“. Man, augusiai su senąja animacija, „Na, palauk“ ir kitomis gūdžiomis bei niūriomis sovietmečio realijomis, visada labai patiko rusiška P.L. Travers knygos „Meri Popins“ ekranizacija. Tad labai bijojau to a priori nusistatymo prieš amerikiečių miuziklą, tačiau jaudintis nebuvo dėl ko. Šis miuziklas toks nuostabus :D Ši Meri buvo kiek didesnė savimyla nei rusiškoji, tačiau taip pat labai žavi :D O ir siužetas ganėtinai rimtai skyrėsi nuo man gerai pažįstamo. Likau labai maloniai nustebusi.
Na, o čia galite pasiklausyti dainos, kuri pas mus vadinama „super ekstra moto grafo ultra siautulingai“ originalų atlikimą :D

Muzikos garsus“ prisimenu dar nuo vaikystės. O kas jau iš mūsų nėra dainavęs „Doooo, tai saulė danguje… reeee… ir t.t.“? Būnant vaiku siužetas tiek reikšmės nesudaro, nei kai esi suaugęs žmogus. Ir jei filme yra gražių dainų, filmas būtinai patiks. Vaikai kažkaip nesutelkia dėmesio į siužetą. Jie turi mėgstamus veikėjus ir bendrą suvokimą, ką jie daro. Taip jie nusprendžia, patinka jiems tas veikėjas ar ne. Tai ir šį kartą pasijungus filmą permečiau mintyse, jog siužeto pamenu tik nuotrupas, ir kad dainos man labai patiko.
Filmo siužetas daug rimtesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Veiksmas vyksta Austrijoje, kurią kėsinasi prijungti Vokietija. O toje Austrijoje gyvena labai šaunus našlys kapitonas, auginantis net septynis vaikus. Ir taip jau atsitiko, jog netoliese yra vienuolynas, kuriame bando įsikurti Marija – visiškai ne vienuoliško būdo mergina. Ji labai nuoširdi ir geranoriška, tačiau pastoviai dainuoja, svajoja ir grožisi gamta. Vienuolyno vyriausioji nusprendė išsiųsti Mariją pas kapitoną žiūrėti jo vaikų, kad mergina galėtų galutinai apsispręsti, ar tikrai ji nori tapti Dievo sužadėtine.
Aišku, viskas labai banalu – pradžioje vaikai nenori jos priimti, tačiau nepamirškim, jog tai senų laikų filmas, ir bjaurioji dalis išnyksta taip pat greitai, kaip ir prasideda, tad ji netrukus susidraugauja su vaikais ir nenori su jais skirtis. Aišku, atsiranda ir ne motiniška meilė, bet juk kapitonas turi sužadėtinę.. tačiau vėlgi.. tai ne šių laikų filmas, kur bjaurūs momentai pasibaigia tik filmo gale :D Iš tikrųjų tas momentas man pats keisčiausias iš visų :D

Kas sieja šiuos tris filmus be to, kad tai yra miuziklai ir seniena? O tai, kad šie filmai nuostabūs ir žiūrint šiuolaikinio, išlepinto žiūrovo akimis :D Pasileiskit kada, nepatingėkit, tikrai pasikrausit krūvą gerų emocijų :) O aš dabar lauksiu naujos "Mary Poppins" ekranizacijos su nuostabiąja Emily Blunt :D

2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Anime: Bleach

Pagaliau baigiau žiūrėti šį nuostabų anime. Pagaliau todėl, kad serijų buvo vos 366. Kad ir kaip įdomus anime bebūtų, vis tek nusibosta. Bet kokiu atveju, šį anime labai rekomenduoju. Nes jame yra viskas, ko reikia puikiam anime: ryškūs veikėjai, įdomus, aštrus siužetas, daug juokingų momentų, o taip pat ir tokių, kai norisi verkti.
Siužetas yra štai toks. Egzistuoja mūsų pasaulis, o taip pat ir dvasių pasaulis. Dvasių pasaulyje gyvena dvasios ir sinigami – mirties dievai. Jei pamenate tą siaubūną su obuoliu iš Death Note, tai jis irgi yra sinigami, tad žiūrėdami Bleach turbūt kiek sutriktumėt, nes kažkaip labai skirtingai šios dvasios pateiktos. Jei jau Death Note sinigami yra tikrai labai artimas mirčiai, tai Bleach jie primena tiesiog armiją, kuri kovoja su negeromis dvasiomis :D
Ir taip va atsitiko, jog mūsų pasaulyje gyvena toks ryžas vaikinukas Ičigo. Jis taip pat kaip ir visi paaugliai – eina į mokyklą, sportuoja, mušasi su bendraamžiais ir t.t. Bet jis turi ypatybę – jis mato dvasias. Ir vieną dieną nutinka taip, jog jis susiduria su sinigami Rukija. O tada tai prasidėjo.. Žodžiu, patys suprantat, jog įprastam gyvenimui galas. Na, kaip ir priklauso šio žanro taisyklėms, Ičigo su kiekvienu priešu vis labiau stiprėja, kad galėtų apginti saviškius :)
Kiekvienas sinigami turi savo ypatingą ginklą. Dažniausiai tai būna kardas, kuris vadinamas Zanpakuto. Iš pradžių susidaro įspūdis, jog tai tik kardas, tačiau iš tikrųjų tai irgi gyvybė, kuri net vardą turi. Ir yra keli Zanpakuto paleidimo lygiai – šikai ir bankai. Antrasis, suprantama, stipresnis už pirmąjį. Mano mėgstamiausias momentas dėl Zanpakuto tas, jog jų savininkai juos turi iškviesti. Ir pvz., vieni pasako savo Zanpakuto vardą ir liepia jam urgzti, šokti, pjauti, skristi, žydėti, šnabždėti ir t.t.

Šiame anime pamačiau pačią gražiausią ir žaviausią veikėją – Joruiči Šihoin. Ji tikrai labai graži, o jos suktumui nėra ribų. Kažkada ji priklausė sinigami būriui. Ji net buvo ypatingojo būrio kapitonė. Tačiau dėl nesutilpimo į rėmus ji paliko dvasių bendruomenę ir kovojo už gėrį mūsų pasaulyje. Man patinka, kaip ji visaip kaip išsidirbinėja, bet šito nenupasakosi, šitai reikia pamatyti :D

Kita labai žavi ir gražiai nupiešta veikėja yra Rukija Kučiki. Ji yra leitenantė. Nors ji kaip ir augo našlaite, bet ją įdukrino labai gerbiama dvasių bendruomenės šeima, tad ji nori to ar ne, vis tiek turi būti aukštumoje. Tačiau jai tai netrukdo. Ji tikrai puiki sinigami. Užtat piešia tragiškai, dėl ko būna belenkaip juokinga :D
Nes tik anime tai yra įmanoma :D

Kita labai graži veikėja yra Rangiku Matsumoto. Ji, kaip ir Rukija, yra leitenantė, bet tokia plevėsa. Daro viską, kad tik išsisukti nuo jai patikėtų pareigų (aišku, tai negalioja, jei reikia kautis). Tikrai labai žavi veikėja. Ypatingai kai ji bando savo grožybėmis išgauti sau naudos. Ir šiaip motera tokia nevengianti išgert ir pasilinksmint :D
Linksmieji arankarai :D
Čia ta pati verksnė, kur yra aukščiau esančiame paveikslėlyje :D

Suprantu, kad serijų tikrai yra daug, tačiau Bleach tikrai to vertas. Nors paskutinis sezonas, atvirai pasakius, mane nuvylė. Labai neįdomu ten buvo. Ko gero pats mėgstamiausias sezonas buvo, kai Zanpakuto materializavosi į žmones. Čia prieš prieš paskutinis sezonas :D Žodžiu, pažiūrėkit, tikrai nepasigailėsit. Na, bet jei po pirmų serijų neužsikabinsit, tai gal ir nežiūrėkit :D

2016 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Marvelės upės slėnis

Šio tigro mes slėnyje nematėm, bet draugė kažkodėl atsiuntė šią nuotrauką :D
Žodžiu, draugė paspardė mano tinginį, tai nusprendžiau papaišyt įrašą apie tą, ką vakar matėme :D Kažkur kažkada girdėjau, jog kažkur Kaune yra Marvelės upės slėnis. Ale ten labai gražu. Kadangi visi kiti nevykėliai atsisakė prie mūsų prisijungti, tai tenai nuvarėm dviese. Buvau tą dieną po naktinės, ir ryte lašantis lietus nežadėjo nieko gero. Pamiegojus dar kartą tuo įsitikinau, tačiau susitikus prie geležinkelio stoties apsigalvojau. Saulė po truputį nedrąsiai kišo savo snukį.

Į tą pusę važiuoja 32 autikas nuo geležinkelio stoties. Pagūglinus nusprendžiau, jog mums reikia lipti suvalkiečių gatvėje, tačiau iš tikrųjų lipti reikia I-ojo forto stotelėje. Niekaip nepravažiuosi to slėnio. Atėjusios į reikiamą vietą turėjom du pasirinkimus. Lipt žemyn prie upės, ar lipt į viršų kažkur. Net neįsivaizdavom, kas ten viršuje, bet tai kodėl neužlipus? Užsilipom į viršų, draugė pafotikno aplinką per savo mondra fotiką, o aš radau rūgščių kriaušių. Visai buvo skanios. Taip kad užsilipusios į viršų supratom, jog nieko gero čia nenuveiksim, patraukėm žemyn.

Ten buvo įrengti laiptai žemyn.. nupjauta veja/žolė.. dar paverstas kamienas ant kurio jaunimas smagiai įsitaisęs traukia alutį ir šlamščia saulėgrąžas :D Visas grožis driekiasi po kairę pusę. Ten labai gražiai viskas padaryta, bet tai ką čia šnekėt, patys foto pažiūrėkit :D Šiaip šią foto padarėm vėliau, nes kai atėjom, ten jau buvo kita jaunimo grupelė, kuri prieš geriant alutį nusprendė pasifotkinti gražiame fone. Tad mes su drauge patraukėm palei upę „takučiu“. Realiai ten dar daug ką reikėtų patvarkyti. Bent jau šiukšles iš tos „upės“ išrinktų, ar ką :D o šiaip aplinkui daug žalumos, apgriuvusių medžių ir laukinių gėlių. Draugė darė gražias foto. Viena sraigė net ir man patiko.

Tada draugė pradėjo medžioti kamanę, ir jai pavyko. Patinka man šis vabzdys. Tokia storašiknė bitutė :D

Kol draugė fotkino tai, kas yra gražu, aš, kaip destruktyvios energijos nešėja, fotkinau baisiąją to grožio pusę. Kartais susidaro įspūdis, jog sraigės yra tikros kiaulės..


Paplujojusios kiek, išgirdom artėjančius balsus. Čia tas pats jaunimas, kur alučio atėjo patraukt. Prasilenkėm ir patraukėm prie to grožio. Kaip tik ten nieko nebuvo :D Užtat ant kalno pamatėm, kad artėja vestuvės, tad su drauge nusprendėm, jog reikia padaryti fotkių greituoju būdu ir nešdintis iš vaizdo :D



Aš nebūsiu aš, jei neįkišiu rankų į vandenį, tai dar radau kažkokį keistą akmenį. Nesuprasi, ar tai nugludintas stiklas, ar šiaip kažkas apsilydęs.


Pasigrožėjusios patraukėm viršun. Pažvengėm iš vestuvių, kadangi labai ilgai nesimatė jaunikio. Vien tik nuotaka su pamergėmis ir draugėmis. Toks jausmas, kad čia tik tos merginos vestuvės :D
Kadangi aš labai žabala, pradžioj pamaniau, jog tai kažkokie darbininkai su kombinezonais, paskui supratau, kad ten
vyksta vestuvė. Vietoj to, kad išvadinčiau jas pamergėmis, kažkaip gavosi senmergės :D Na, bet nesvarbu..
Paėjėjusios toliau radome reikiamą stotelę. Mums pasisekė taip operatyviai viską aplėkt nesiskubinant, nes kaip tik spėjom autobuso atvažiavimui, nes kitaip būtume vargusios visą valandą :D Dar pamačiau nuostabius obuolius, ir galvojau, kad pavyks jų prisiskint, bet per kvailą atstumą nieko nepavyko padaryti, tad teko važiuoti į centą be obuolių :D



Užtat grįžusios į stotį dar patraukėm pafotkint grafitį prie upės. Prasiėjom neblogą galiuką ir atsidūrėm prie požeminės perėjos, tad dar į pardę užsukom. Taip buvo gera atsigerti Late kavos :D Pasaka.. Tada dar prasinešėm po senamiesčio užkampius ir galiausiai išsiskirstėm. Per visą kelionę nužygiavom nei daug, nei mažai – 8 km. Bet mums tai ne riba :D Dabar laukia kitas žygis į Botanikos sodą, mat kita mūsų bendramintė ten nėra buvus :D
Pėsčiųjų tiltas :D

Kauno priešgaisrinės pagalbos pastatas :D
Draugė šiame vaizde įžvelgė kažką nelietuviško :D




2016 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

K. Masilionio šunų dresavimo mokykla ir šildomas viešbutis

Ne taip seniai teko pristrointi šunį į šunų viešbutį, nes draugė atostogaut iškeliavo į kitą šalį, o ir man pačiai norėjosi laisvadienius praleisti namie pas mamą. Taip kad pradėjau aktyviai gūglinti šunų viešbučius Kaune. Suprantama, tokių nebuvo daug. Radau vieną Šv.Gertrūdos gatvėje, bet anas labai prabangus. Vos ne Spa centras tik gyvūnams. Tada pagūglinus atidžiau, radau dar vieną variantą, dvigubai pigesnį – Karolio Masilionio šunų viešbutį, kuris randasi visiškai priešingoje pusėje (Aleksote), nei gyvenu. Tačiau už parą ėmė vos 7 eurus, ir man to pakako. Viską suderinti be problemų galima telefonu, tad labai rekomenduoju.

Viešbučio savininkas yra labai nusipelnęs veikėjas gyvūnų atžvilgiu Lietuvoje, galima sakyti tikras šunų dresūros pradininkas ir LGGD (Lietuvos gyvūnų globos draugija) aktyvistas ir t.t. Taip pat yra knygų apie gyvūnus ir jų priežiūrą autorius. Na, man, kaip klientei, davusiai šunį pasaugoti porą dienų, ši informacija kaip ir nėra aktuali. Tačiau vis tiek smagu, kad yra tokių nuostabių žmonių, kadangi tame pačiame viešbutyje yra teikiamos ir dresūros paslaugos.

Yra lauko voljerai, skirti lauke laikomiems šunims, o taip pat ir šildomose patalpose yra įrengti „gardai“, kur šuniui tikrai vietos per akis. Maitinami šunys specialiai gaminama koše ir dar kažkuo. Kadangi mes šunį maitinam tik sausu ėdalu, tai veždama jį guodžiau tuo, jog bent jau šuo skaniai pavalgys :D Buvau palikusi šunį keturioms dienoms, tai tikrai buvo šeriamas, net papenėtas, sakyčiau :D Čia todėl, kad mūsų parazitas auga ne dienom, o valandom..
Taip kad tikrai labai rekomenduoju, jei neturite kur palikti savo keturkojo, o pažįstamų varginti nenorite, tikrai drąsiai galite palikti ten savo žvėrį, nieks jam ten nepasidarys. Bus sotus, išvedžiotas ir šiltai apgyvendintas. Plius – visai nebrangiai. Nes, pvz., tas viešbutis, kur aprašiau kaip spa, tai parai būtų paėmę ne mažiau kaip 11,50 eurų. Kai tuo tarpu net ir vežant šunį su taxi iki ir iš viešbučio sumokėta buvo žymiai mažiau.



P.S. čia su šuniu po parką lakstom :D

Вселенная Метро 2033: Владимир Березин - Путевые знаки

Jau labai seniai norėjau perskaityti šią knygą. Bet vis kažkaip nesisekė. Šį kartą knyga susiskaitė labai netikėtai greitai. Autorius turi „lengvą ranką“. Taip sakydama turiu omeny, kad rašo ne tik lengvai, bet ir intensyviai. Žinot, kartais būna taip, kad autorius nori aprašyti daug daug veiksmo per trumpą laiką, bet gaunasi toks kažkoks griozdiškas aprašymas, nesijaučia tempo, netgi atvirkščiai, susidaro įspūdis, jog veiksmas „lagina“. Šiuo atveju to tikrai nebuvo. Net pati save gaudydavau, jog tais momentais labai skubindavau skaityti tekstą, nes būtent taip gerai jis parašytas, jog greitą tekstą skaitai greitai, tarsi pats dalyvautum visame tame, ir jei nespėsi, tai tau bus šakės.
Man labai patiko pagrindinis veikėjas Aleksandras – Saša. Toks gerietiškas vaikinas, humanitarinių pakraipų. Pavyzdžiui, Artiomas Gluchovskio romanuose man personažas visai nesimpatiškas, niūrus visas toks, o štai Saša žymiai linksmesnis, arba bent jau nėra toks nuotaikos žmogus. Jame yra išugdytas sąžiningumo „grūdas“, ir apskritai, stebina, kaip augdamas tokioje aplinkoje jis sugebėjo išlaikyti žmogiškumą. Greičiausiai tai dėl jo perskaitytų knygų. O ir pats veikėjas jis nepaprastas. Yra tam tikri mistiniai elementai. Kaip gi apsieisim be sapnų? Neapsieisim. Ir faktas, kad tie sapnai vis kažką pranašauja. Ir kaip galime įtarti, nieko gero.
Saša yra lakūno sūnus, kurio tėvas vieną kartą išskrido ir nebegrįžo. Ir kai prasidėjo Kataklizmas, dar visai vaikas papuolė į Maskvos metro pats būdamas Peterburgo gyventojas. Kadangi jis buvo gan nekvailas vaikas, su laiku apsimokė elektriko amato, kas darė jį gan vertingu bendrijos nariu. Ir vieną dieną į jo stotelę atkeliavo rimti žmonės, kurie turėjo keliauti į Sankt-Peterburgą, bet taip jau nutiko, jog sargyba netyčia nušovė jų lakūną. Ir ką dabar daryt? Saša ir pasišovė padėti prisistatydamas lakūnu. Jis iš tikrųjų yra skraidęs – su tėvu. Bet niekada pats nevairavo. Šią nereikšmingą detalę Saša nutylėjo. Pakildamas lėktuvu jis nė neįtarė, kokie nuotykiai jo lauks, kai nusileis ant žemės.. ir mutantai, monstrai, žvėrys, budistai, kariškiai, gaujų kovos, narkomanai, sodininkai, elfai ir t.t. ir t.t.

Iš tikrųjų knyga yra daug įdomesnė, nei aš ją čia aprašiau, nes aš nesugebu aprašyti tos kabinančios nuotaikos, kuri tvyro toje knygoje. Tas lengvumas besimaišantis su įtampa ir nuostaba.. Savotiškai priminė Artūro Konano Doilio „Dingusį pasaulį“ :D Žodžiu, ši knyga būtinai pasirodys, kai atidarysiu savo leidyklą ir išpirksiu teises į Metro 2033 visatą :D

2016 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Davai skrendam? Skrendam, o kur? Į Italiją. Į Italiją???

P.S. pagalvojau, jog rugsėjo pirmosios proga puiku prisimintis atostogas, su kuriomis daug kam teks atsisveikinti ir net labai ilgam.. :D
Ilgai lauktos atostogos ėjo į pabaigą (čia dar liepos mėnesį, jeigu ką :D). Jos buvo planuotos (jei taip galima pasakyti) kiek kitaip. Turėjo būti žymiai pasyvesnės ir sėslesnės. Kaip jau prieš tai pasakojau apie itin produktyvų savaitgalį Varšuvoje, taip dabar papasakosiu apie penkių dienų kelionę po Romą. Taip taip. Po Romą. Tiesą sakant to nesitikėjau. Minux (Domas) siūlė tiesiog pakeliauti, aš ir sutikau. Bet kad keliausim į Italiją.. nu šakės :D Kitaip nei su Varšuva, visus kelionės galvos skausmus tvarkė Domas – bilietų pirkimas, apgyvendinimas, maršrutas ir t.t. ir t.t. Man tereikėjo visame tame dalyvauti :D p.s. čia Domo fotkės visur :D
Nežinau, čia skrendam į ar iš Italijos.. tingiu tikrint datą :D
Iki to karto niekada nebuvau skridus lėktuvu, tad daug kas manęs klausė, ar nebijau. Man tai buvo keista, ko čia bijoti? Nepasakyčiau, jog būčiau didelė aukščio gerbėja, tačiau skristi nebijojau. Buvo labai įdomu ir labai nekantravau. Aišku, Domas visaip kaip žvengė iš manęs, tačiau skristi man patiko, ypač pakilimas. Labai keistas jausmas, kai ten ausyse darosi kažkokie neaiškūs procesai, o dar nesuprantamas spaudimas sprande :D Bet pats pakilimas toks įspūdingas :D nusileidimas buvo mažiau įdomus, nors dėl jo šiek tiek ir nerimavau. Tačiau lėktuvas labai lengvai nusileido, kad praktiškai nieko ir nepajutau. Užtat vaizdas pro langą tai tikrai kvapą gniaužiantis. Jei mūsų žemelė visa nusėta miškais ir viena kita bala, tai Italija pasirodė labai įvairi. Ten ir kalnai, ir miškai, o jau tvenkinių gausa.. o dar žydros pakrantės.. tikrai džiugina akį.. Būtent – AKĮ.
Šiaip tos pušys užauga labai didelės..
Kai lėktuvas nusileido, buvo apie pirma valanda dienos. Išėję iš oro uosto galvojom, kad numirsim vietoje. Aš jau rimtai buvau pasiruošus kristi it musė ir nebekvėpuoti. Aš tikėjausi, jog ten bus karšta, bet kad šitaip.. Kiek ten buvo? 36 šilumos? Asfaltas ne tik kad garuoja, bet tiesiog lydosi po kojomis.. O dar reikėjo sulaukti autobuso iki Romos.. Dėkui romėnų dievams, ilgai laukti nereikėjo (kadangi mūsų lėktuvas šiaip vėlavo gerą pusvalandį :D), tad netrukus buvome įlaipinti į autiką. Kol važiavome iki traukinių stoties, man neišdildomą įspūdį paliko pušys. Rimtai. Jos tokios didelės ir iš tolo primena brokolius, bet tokios masyvios ir plačiai išsiskėtusios, dėl ko suteikia nemenką pavėsį ir nepakartojamą grožį kraštovaizdžiui. Nuo svilinančios saulės žolė buvo visur išdegus, tad tikrai buvo keista matyti vieną kitą laistomą veją, ta žaluma ant žemės net rėžė akį savo neįprastumu :D Tačiau visa kita augalija taip pat neliko nepastebėta. Labai neįprastai žiūrėjosi įvairiais žiedais žydintys medžiai. Pas mus įprasta, jog žydi kokie vaismedžiai pavasarį ir viskas (ir tai tik baltai), o čia ir raudoni žiedai, ir rožiniai, ir violetiniai, ir geltoni.
Pasiekę stotį vos nemirėm dar kartą, kol stotyje nenusipirkom Roma Pass. Tai puikus dalykėlis keliaujantiems, tiesa, nepigus, tačiau jis vis tiek apsimoka, nes su juo gali keliauti visu mieste esančiu transportu (autobusai, elektriniai traukiniai, metro), o taip pat kelis muziejus gali aplankyti nemokamai. O jau nekalbu apie suteikiamas nuolaidas lankantis kituose objektuose, nes kaip galite įsivaizduoti, šios paslaugos nėra pigios. Roma Pass sudaro kortelė, kuri yra visur naudojama, išsamus miesto žemėlapis ir lankytinų vietų brošiūra.
Nepaisant to, jog neturėjau jokios patirties su metro, Romoje ši sistema labai aiški. Manau, ir be Minux pagalbos nebūčiau joje pasimetus :D Ten buvo gerai, šiek tiek vėsiau nei lauke. O pačiame traukinyje buvo iš viso pasakiška dėl ten įrengtų kondicionierių. Kadangi metro sistema tam ir yra sukurta, jog kelionės būtų greitos, tad ir reikiamą punktą pasiekėme.. per greitai.. Tuomet sekė šioks toks painumas ieškant viešbučio, kur turėjome apsistoti. Nepaisant karščio pro mūsų akis nepraslydo smartų ir motorolerių gausa. Tikrai protingas sprendimas. Su didesnėmis mašinomis eismas būtų dar sudėtingesnis, atsižvelgiant į tai, jog susidaro įspūdis, kad kelio ženklai sudėti tik dėl formalumų :D Netrukus formalumų nebesilaikėme ir mes su Domu :D raudona, žalia, yra perėja ar ne, who cares? :D Net policyja mums kartą leido eiti per kelią, kur jau kaip ir reikėtų nebeiti :D
Išmaniųjų technologijų dėka netrukus su Domu patraukėm viešnamio link. Šiek tiek paėjėjom ir atsidūrėme reikiamoje vietoje. Greituoju būdu užsiregistravome ir pakilome į kambarį. Koks malonumas buvo savo sėdimąją pagaliau kur nors pasodinti, nes jau nuo karščio ne tik protas maišėsi, bet ir kojos pynėsi.. Situaciją kiek pagerino dušas, tačiau tai labai labai laikina priemonė. Iki to laiko, kol nusibastėme iki viešbučio, mes praleidome Italijoje tik (jau?) tris valandas. Kad nenumirtume, nusprendėme palaukti, kol diena eis į pabaigą, kad karštis bent kiek atlėgtų. Cha cha.
Sukaupę jėgas nusprendėm vis tik išeiti lauk ir pavalgyti. Prasiėjome po gerą kvartalą įvairiausių kavinių, užkandinių ir restoranų. Mes patraukėm į tuščią restoraną, kuriame veikė kondicionierius. Sulaukę užsakymų (Domas užsisakė lazaniją, o aš norėjau paragauti tikros itališkos picos), supratom, kad restoranas tuščias ne be reikalo :D Žinot, kai paimat meniu, ir pvz., prie picų rašo sudėtį, tarkim, vištiena, sūris, alyvuogės.. na, tai esminės picos sudedamosios dalys, tačiau į ją įeina ir kiti „mikro“ elementai, kurie yra dedami pagal nutylėjimą :D O šį kartą, koks picos aprašymas buvo, tokią picą ir gavau – pomidorų padažas, mocarela ir saliami dešros keturios didelės riekės :D Taip kad, mieli tautiečiai, tikrai galime pasidžiaugti, jog Lietuvoje picos gaminamos ne prasčiau nei Italijoje, o tam tikrais atvejais ir geriau :D
Realiai čia taip kulinariškai apsikultūrinę ir apėję ne vieną maisto parduotuvėlę, supratom, jog maistas tikrai yra labai brangus. Net pačioje Italijoje užauginti vaisiai yra brangūs :D Todėl likusį laiką prasimaitinome McDonalds‘e :D Asmeniškai man ten labai gera buvo ne tiek, kad skanu, bet dėl to, kad ten labai šalta :D



Pavalgę pirmą vakarą traukėm po Romą, kur akys veda. Ir pirmiausiai iš visų tų įžymybių mes aplankėme Šv. Petro aikštę (ten, kur popiežiai sveikina pasaulį, arba laidoja vieni kitus..). Aikštės dydis tikrai įspūdingas. Jau vien ją apeiti yra ką veikt. Nebūsiu banali, ir nesakysiu – kad vau kaip gražu ir nuostabu, nes tai savaime suprantama, ir tai patys galite matyti iš daugybės nuotraukų ir video įrašų, esančių internete, tad bandysiu pasakoti apie tai, ko vis dėlto per filmus neparodo :D
Šv. Angelo pilis


Domas pridarė visą jūrą aikštės nuotraukų, tada toliau traukėm, kur akys veda, ir netrukus atsidūrėme prie Šv. Angelo pilies. Šiaip šis pastatas buvo statytas kažkokiam valdovui, kad būtų jame palaidotas, tačiau kažkuris popiežius pagalvojo, „kad gal ne, padarykime iš jo tvirtovę“. Kaip tarė, taip ir padarė. O viršuje pasodintas angelas, kurio garbei ir buvo pavadinta pilis, simbolizuoja kovos su maru pabaigą. Net buvo legenda, atseit buvo labai sunku ten su tuo maru, bet popiežiui ar ten kam (labai prastas įrašas buvo :D) pasirodė angelas, ir netrukus maras liovėsi :D Kadangi pastatas nemažas, Domas užsidegė noru užsilipti iki pat viršaus, kad galėtų padaryti nuotraukas. Jei neklystų, bilietas vienam asmeniui kainavo dešimt pinigų. Nepigu, tačiau ten buvo ką pamatyti. Čia jums ne kokia Trakų pilis, ir net ne Kauno. Nors pastato struktūra pasirodė kiek painoka, tačiau išlandžiojom praktiškai visas puses. Kai pasiekėm pilies viršūnę, jau buvo praktiškai sutemę, kas galbūt apsunkino įamžinimo procesą, tačiau palengvino mano egzistenciją, nes nebebuvo taip karšta :D
Šitų tai ten jūra :D



Taip neblogai prasivaikščioję, patraukėme viešnamio link. Sugalvojom, jog reikia ilgiau nemiegot, kad atsikeltume vėliau, bandydami išvengti bjauriausių karščių. Nežinau, kiek mes ten su Domu plepėjom, bet atsikelti vėliau nepavyko. Realiai galvojau, kad bus kokia mažiausiai 3-5 valanda dienos, bet tai kur tau. Buvo gal kokia dvylikta. Ir taip visada. Nesvarbu, kelinta nueisi miegot, ilgiau išmiegoti nepavyks, nes pabundi nuo karščio. Na, bent jau aš. Domui dar kažkiek trukdė triukšmas. Realiai tik dabar suvokiau, kokioje ramioje šalyje mes gyvename. Net Vilniuje tokio triukšmo nėra. Nė penkių minučių nepraeina be greitosios kaukimo. Ir kaip tik būdavo, jog gaudai save, kad „kažkaip ilgai greitoji nesigirdi“, bet tuoj pat tavo mintis nutraukia eilinis kauksmas. Ko televizija nepamelavo, tai apie italų temperamentą. Kokie jie nekantrūs :D Kaip jie pastoviai pypina. Nesvarbu, kad tu esi pėstysis ir eini per perėją, jie tau pypina, kad paskubėtum :D Ir vienu tarpu galbūt ir man pypino, bet tiek pripratau prie to triukšmo, kad net nebereagavau :D Ir visa tai nenurimsta vakarop, o kaip tik padaugėja, nes italai irgi žmonės, kad ir pripratę prie karščių, vis tik socialiniam gyvenimui renkasi vakarą. Net maži vaikai lakstė po aikštes, kurie pas mus tokiu laiku jau gal dešimtą sapną sapnuotų :D


Ir kuo, jei ne smartais po Italiją važinėt? :D
Taigi.. atsibudę supratom, kad bus šakės, ir iš viešbučio išeit tolygu savižudybei. Bet tai ką daryt, valgyt juk norisi. Prisiminėm, jog turi būti toks dalykas kaip maistas į namus. Ir Domui iš tiesų pavyko užsakyti labai skanias (nors ir keistas) picas. Domui buvo problema, jog jis visiškai nemėgsta grybų, o iš grybų buvo pridėti ne tik mums puikiai žinomi pievagrybiai, bet dar kažkokie man nelabai žinomi grybai. Man tai kas, aš grybus mėgstu, tačiau jų buvo tikrai daug, dėl ko Domas iš esmės kaip ir liko alkanas :D Man pica labai gerai suėjo, nors per tokį karštį alkio pačio kaip ir nejauti. Tik pradedant valgyti supranti, koks iš tiesų alkanas esi :D
O kokį radlerį Domas rado gėrimų aparate :D visai skanus buvo.
Pasistiprinę nusprendžiam pakeliauti rimčiau. Tam reikalui net galvojom įkalti kokios kavos ar energinio gėrimo. Ką gi.. dėl pasirinkimo stokos šioje nelygioje kovoje nugalėjo RedBull.. bet tai kai jis veikė :D Tą dieną per visą kelionės laiką nužygiavom daugiausiai. Matėme nuostabius griuvėsius, nuostabias aikštes, fontanus. Labai didelį įspūdį paliko Viktoro Emanuelio II rūmai. Laiptus, kaip ir pačią aikštę projektavo pats Mikelandželas :D Ir tai yra viskas, ką aš atsimenu apie šiuos rūmus :D Tiesa, noriu pasidalinti mintimi apie žolę. Dėl alinančių karščių žaluma yra tik ant medžių, o žolė visa išdegusi ir labiau primena dykvietę. Tačiau prie šių rūmų esančioje aikštėje buvo labai keista matyti sultingos žalios spalvos veją, mat ją laisto. Rimtai, net rėžė akį :D Pamenu, kad dar buvo viena vieta, kur žolė žaliavo, bet tikrai neprisiminsiu kur :D

Šitą paukštį paprašiau, kad man nufotkintų :D
O čia matosi žalios žolės lopinėlis :D Taip kad "žalia žolė, bet ne žolė" čia nepraeitų :D



Čia žolė geriau matosi :D
Įdomu tai, kad po tuos rūmus gali nevaržomai slampinėti. Pas mus už Gedo bokštą plėšia po keturis eurus, kai ten nėra į ką žiūrėt, jei nėra kokios ekspozicijos, o čia ne tik slampinėk, bet dar ir fotkink į valias. Tiesa, buvo viena vieta tuos rūmuose, kur vis dėlto mokama – užkilti liftu kiek aukščiau. Aišku, Domas labai norėjo, bet nusprendėm, kad blyn, per brungu :D Jei gerai pamenu, ar tai ne 16 pinigų asmeniui :D

Čia turėjo būti to ryžo katino nuotrauka, bet jos nėra, tai pasigrožėkite šiais vaizdais:



Žodžiu, apslampinėję šiuos rūmus patraukėme labai simpatiškų laiptų link, ir ten sutikome ant turėklų miegantį ryžą katiną. Jis taip kietai miegojo, kad net rimtai pagalvojau, jog tąsau dvėseną :D Net dantis jam suskaičiavau, o tas nieko :D Bet netrukus zombis parodė pirmuosius gyvybės ženklus, nusižiovavo ir pradėjo praustis. Užkilę laiptais pamatėm nedidelę žymiosios Vilkės su Romos įkūrėjais Romulu ir Remu skulptūrą. Aišku, Domas ją įsiamžino, o aš dar pabambėjau, jog tikėjausi, jog ji turėjo būti didesnė. Tai ir tiesa. Susižiūrėjau, jog tai buvo tiesiog reprodukcija :D

Pakilę laiptais pamatėme nuostabią panoramą – griuvėsiai, griuvėsiai ir dar daugiau griuvėsių. Bet buvo taip gražu ir įspūdinga. Kažkaip pagalvojau, būna tokie atvejai, kad labai stebiuosi, kai pamatau užsieniečius, besibastančius po Lietuvą, o tuo labiau po Kauną. Ir vis galvodavau, ir kas jiems čia taip gali būti įdomu? Spėju, italai tą patį pagalvoja apie savus užsieniečius – atvažiuoja taborai į griuvėsius pavėpsot :D



Liūc už grotų :D
Apėję griuvėsius nusileidome nuo kalvos (Roma gi šiaip pastatyta ant septynių kalvų, jeigu ką :D) žemyn ir priėjome žymųjį Koliziejų. Jis jau iš tolo atrodė įspūdingai, o ką jau kalbėti apie gabaritus, matomus prieš nosį. Tai turbūt populiariausias taškas Romoje, nes net ir metro važiuojant, Koliziejaus stotelėje žmonės lipo ne tai kad bangomis, bet miniomis. Mes kaip tik galvojom su Roma Pass praslysti ten ir apsidairyti, tačiau tuo metu jau veikė „vakarinis tarifas“ po 20 eurų asmeniui, o mūsų „mirtingasis“ bilietas šito nedengia, tad nusprendėme atvykti ryte. Dar pašmirinėjome ir grįžome atgal prie Šv. Angelo pilies (taip jau gavosi, kad mūsų viešnamis yra vos už penkių minučių nuo pilies) pasėdėti ant kranto (jei taip galima pasakyti). Jei gerai supratau, ten tekėjo Tibras, tačiau krantinės padarytos tokios aukštos, kad reikia persiversti per kraštą, kad tą upę pamatytum :D Žodžiu, vėlyvas vakaras, ramybė. Jau jokie prekeiviai nebedirba. Pro šalį slenka vieni kiti turistai. Žiūriu, kažkoks lapas įdomus vartosi. Pasirodė keista, nes jokio vėjo nejutau. Žiūriu, tas lapas kažkaip įdomiai ritasi atgal. Paskui tik įsižiūrėjau – ogi ten žiurkė! O dieve, kokia aš buvau laiminga :D ten iš kanalizacijos tos žiurkės lindo ir lindo. Didžiausią kiekį pastebėjau lyg šešios. Kaip jos ten fainai šmirinėjo palei pakabintą šiukšlių maišą :D o gudresnės žiurkės užlipo maišu į viršų, įšoko į vidų ir prasigraužė kiaurai, kad galėtų ištampyti šiukšles :D O dar dienos metu buvau pastebėjusi, jog ten yra tam tikros vietos, kur niekas negalėtų praeiti, o taip įdomiai prišiukšlinta. Dabar jau buvo aišku, kieno tai darbas. Pasigriebia šiukšlę ir bėga :D Sėdėjom su Domu ir stebėjom tą procesą. Aš vis tikėjausi, kad jos išgąsdins kokią išsižiojusią mergą, ir vienu metu beveik pavyko. Ėjo vaikinas su mergina. Vaikinas pamatęs žiurkes staiga sustojo. Mergina nesupratusi iš inercijos pasidavė į priekį, tačiau išvydusi tai, ką pamatė jos mylimasis, nusipurtė, ir abu padarė labai dailų lanką aplink žiurkių valdas :D Būtų mano valia, prisikimščiau tų žiurkių pilnas kišenes :D
Čia irgi belenkokio senumo Konstantino vartai, kuriuos krikščionys kažkodėl labai saugojo.. reiks pagūglint..
Trečios dienos rytą mes nusprendėme šiek tiek pataupyti kojytes ir laiką, tad į Koliziejų patraukėme metro pagalba. Kai atvykome į vietą, likome apstulbę, kokios ten eilės. Jos buvo netgi trys. Viena eilė lankytojams su Roma Pass, antra eilė lankytojams su vietoje įsigytais bilietais. Ir dar buvo trečia eilė, tik nelabai pamenu, kuo ji ypatinga :D Iš kitos pusės dar buvo atskiras įėjimas grupėms su gidais :D Bet žmonių ištįsos masės :D Kažkaip priminė Imagine Dragons koncertą :D Buvo gan juokingas momentas, kai už nugaros bambėjo viena anglakalbė mergina, jog nesąmonė, kad turint Roma Pass dar reikia laukti eilėje, ir kad jokio pointo iš to nėra, jei reikia stovėti eilėje kartu su tais, kurie bilietą nusipirko vietoje. Tačiau ji bambėjo visai be reikalo, netrukus eilė sėkmingai pajudėjo. Kaip ir priklauso, apsauga nuskanavo mūsų krepšius, patys turėjom praeiti pro „duris“, ir štai, mes jau garsiajame Koliziejuje. Kol buvome jo sienose, pagalvojau, jog iš lauko pusės jis atrodo įspūdingesnis, tačiau kai išėjom į pačią areną, o varge.. kokios apimtys.. Domas, prisidaręs begalę fotkių, sumąstė, kad galime prisėsti ant kažkokios nuverstos kolonos, ką mes ir padarėm :D


Pasidžiaugę Koliziejumi, nusprendėme aplankyti visur taip smarkiai reklamuojamą, bet sunkiai randamą, ZooMarine :D Radome turizmo informacijos centrą, kur darbuotojas mums (tiksliau Domui :D) paaiškino, kur rasti Zoo, tik kad vietoj ZooMarine, mes atsidūrėme BioParke :D Tai yra tiesiog zoologijos sodas :D Iš esmės tas sodas yra ne taip jau toli nuo mūsų viešbučio, tačiau nuo Koliziejaus atstumas tikrai nemenkas, tai mes pasivažinėjome metro iki reikiamo punkto. Tačiau iki sodo teko nukeliauti dar gerą kelio gabalą per didžiulį šunų parką. Na, ten buvo vos keli medžiai, tačiau labai didelis plotas ir daug lentučių, jog šuniukai čia gali daryti ką nori. Būtent tame parke radau tai, ką parsivežiau kaip tik sau – milžinišką kankorėžį.
Nieks netikėjo, kad šis kankorėžis tikras :D
Jis toks didelis ir nugludintas, ir toks vienišas, kad palikti jo negalėjau. Visa laiminga kartu su Domu toliau patraukiau zoologijos sodo link. Roma Pass mums ir ten pagelbėjo – vietoj 16 eurų už žmogų bilietas kainavo 10. Parkas tikrai nemažas, tačiau savotiškai keistai išplanuotas. Pvz., tiek Rygoje, tiek Varšuvoje, ar net ir tame pačiame Kaune, gyvūnai yra paskirstyti, čia beždžionės, čia kokie paukščiai, čia ropliai. O Romoje labai įvairiai. Priėjęs vieną plotą su beždžionėmis, tu nežinai, jog kitame kampe irgi rasi beždžionių. Kiek kitokių, bet vis tiek :D


Šiaip sodas labai apaugęs visokia žaluma, gyvūnai gana švarūs. Aišku, ne tokie išlaižyti kaip Varšuvoje, tačiau ir šiuos gyvūnus būtų nebaisu paglostyti. Suprantama, visokie vilkai ir lapės gulėjo išdvėsę nuo karščio pavėsyje ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Labai įdomu buvo tai, jog po parką laisvai laksto tokie nedideli driežai. Jie šildosi ant akmenų, o išsigandę plumpteli į sudžiūvusių lapų šūsnį, tiek tų juos ir tematei. Įdomu tai, kad jie labai gražūs, ryškūs, spalvoti, nors ir nedideli. Labai panašūs į tritonus. Kartais būdavo taip, kad tu net nematai jokio driežo, bet išgirsti šalia plumptelėjimą ir šnaresį lapuose :D


O kokie krokodilai :D
Žiūriu, pabėgę paukščiai, kurie kažkuo neša į povus, yra zoologijos sodų kasdienybė. Kur tik teko lankytis, visur ta pati paukščių rūšis pabėga iš užtvaro ir eina ubagaut. Ne išimtis ir Romos sodas :D Ten dar tokia nebloga aikštutė buvo įrengta vaikams, o šalia suoliukai, kur gali tiesiog prisėsti ar užkąsti. Kol su Domu kapojom ledus, pamatėm, kad kažkas slampinėja krūmuose. Aš iš pradžių pagalvojau, kad jau kokia beždžionė pabėgo, tačiau „beždžionei“ priartėjus pamačiau, jog tai katinas su šiek tiek pamuštu snukučiu. Prie jo akimirksniu prisistatė mergaitė, kuri vis šaukė: „Mama, karinijo, mama, karinijo“, kol mama šėrė tą pabėgusią ubagę paukštę :D Mama, pamačiusi katiną, netrukus atšuoliavo šūkaudama: „Karinijo, amoooore“ :D Mes su Domu pažvengėm ir patraukėm žiūrėti „Urso Bruni“, t.y. rudąjį lokį :D gražus toks buvo labai :D Dar iš labai arti pavyko pamatyti tigrą, kuris piktai šiepė dantis. Liūto matėme tik karčius ir vieną leteną :D Dar matėme begemotę, kuri irgi nerodė jokių gyvybės ženklų.


Ubagė :D
Aš labai myliu gyvūnus, tačiau man visada labai patinka pažiūrėti į visokias šlykštynes, tad šiaip ne taip radome terariumą :D šiaip pagal idėją jis jau ketino užsidaryti, o dar prieš mus ten patekti bandė gausi šeimyna su dviem triukšmingais berniukais, tačiau terariumo darbuotoja gražiai paprašė, kad jei viską apžiūrėsim greitai greitai, fotkinsim be blyksčių ir netriukšmausim, įleis mus vidun :D Praleidusi šeimyną moteris mus sustabdė ir labai maloniai pasiteiravo iš kur mes esam. Na, mes ne partizanai, kad ir lietuviai, pasisakėm, iš kur atvykom, tai moteriškė davė suprasti, jog žino, kur ta Lietuva ir pasakė: „Spasibo“ :D Tai buvo mano pirmas kartas, kai susiduriu su šituo stereotipu, jog Lietuvoje kalbama rusiškai :D kitaip nei kai kurie tautiečiai, mes su Domu nei kiek neįsižeidėm, dar aš bandžiau pamokyti darbuotoją sakyti „Ačiū“, ir įlindom į terariumą :D



Visų pirma ten buvo labai maloniai gaivu, dėl ko visai nesinorėjo iš ten išeiti :D O šiaip ten tikrai buvo į ką pažiūrėti, ir varlių, ir tarakonų, ir krokodilų, ir gyvačių, ir net tarantulo plaukuota koja nuo kurios aš šiurpau iš siaubo :D Ten dar buvo nedidelių ir labai simpatiškų beždžionėlių.. ypatingai viena su baltais ūsais atrodė labai juokingai :D Dar įspūdį paliko vienas didelis vėžlys, kuris sėdėjo po vandeniu, tik galvą iškėlęs į viršų, kad nosies galiukas būtų paviršiuje virš vandens :D nežinau, ta jo sistema neatrodo labai patogi :D

Dar matėme Azijos dramblį, kinų aligatorių, kuris yra nu labaaaai nedidelis :D Dar ten buvo gan simpatiškas bambukų „miškelis“, kur ant stiebų žmonės sumąstė įsiamžinti savo santykius, braižydami meilės matematikos formules :D Prieš išeinant dar pamatėm nuostabius begemotukus.. jie tokie meilučiai, visai nedideli..nu didesni už kiaules, bet vis tiek kaip begemotai tokie mažučiai :D

Zoologijos sodo kanalizacija..

Bambukų "miškas" :D
Tačiau mano gyvūnai favoritai išlieka surikatos. Jų ten buvo net trys. Dvi blusinėjasi, trečia eina sargybą, stebi, ar nėra pavojaus :D o jau tokios papenėtos, storašiknės. Na, tikrai labai gražios ir mielos :D Norėčiau aš tokias laikyt :D
Neogotikinė bažnyčia.. labai įspūdinga..


Apelsinai :D
Ketvirtą dieną sumąstėm, kad jau kaip ir visą esmę apžiūrėjom, tai ko dar kartą nepaslampinėjus po miestą. Šį kartą dienos metu nusigavom iki Šv. Petro aikštės. Pagalvojom, gal dar kokį muziejų pavyktų aplankyti, tačiau mums pasisekė daug labiau. Matėm, kad galima patekti į Baziliką. Iš pradžių nerimavau dėl griežtų taisyklių – jokių fotikų, mobiliųjų. Apranga turi būti tinkama, o ne maikės ir šortai, kuo apsirėdę mes (ir 99% likusių turistų :D) ir buvom. Bet apsauga mus visai maloniai praleido, o pačioje Bazilikoje mes niekam nesukėlėm jokio susidomėjimo, nes fotkino visi, kas netingi, apsirengę buvo kaip kam išeina, o ir rimties laikėsi vos vienas kitas, ypatingai to nedarė jaunimas :D Vos įžengę išgirdom chorinį giedojimą, galvojau, ot faina, pažiūrėsim, kaip ten gieda, tačiau kol priėjome tą vietą, niekas nebegiedojo, ir supratau kodėl. Ten būriavosi kažkoks jaunimo choras, o iš patirties žinau tą smagią tradiciją, kad nesvarbu, kur benukeliautum, turi atlikti „pareigą“ ir sugiedoti ką nors „šventoje vietoje“ :D Dar buvom nuslinkę į vieną Bazilikos pusę, kur buvo galima atlikti išpažintį, bet juodas vyras juodais drabužiais mus mandagiai išvarė :D Matomai buvo akivaizdu, jog mes dėl nieko nesigailim :D Išėję pro duris, pamačiau labai įdomias „iliustracijas“. Vienoje pusėje sėdi kažkokie vyskupai ar popiežiai, o ant kitos pusės pavaizduoti žmonių kankinimai. Pagalvojau, nu jo, labai krikščioniška :D

Čia turėjo būti tų durų nuotraukos, bet kažkodėl Domas jų neatsiuntė :D Todėl įmesiu nuotrauką, neturinčią nieko bendro su šia bazilika :D

Čia Šv.Angelo pilies viduje, jei gerai pamenu :D
Išlindę iš Bazilikos patraukėm vėl kur akys mato ir užklupom procesiją ties Jono Pauliaus II karmelitų bažnyčia. Net eismas buvo sustabdytas toje vietoje. Prieky stovėjo nemenkas orkestras, iš paskos ėjo vienuolės besidarančios asmenutes (su obuolio planšetėmis, po ko užsimaniau į vienuolyną, mat aš tai tokiam neuždirbu :D), o tada jau vienuoliai ar tai kunigai, ar šiaip kas, nešė didžiulį Marijos su kūdikiu paveikslą. Bet dydis jo toks, kad tikrai darėsi gaila tų, kuriems teko ši našta. Jie ten paeidavo kokius dešimt ar tai penkiolika metrų ir sustodavo pailsėti. Dėl šios priežasties orkestras su vienuolėmis labai sparčiai dingo, palikdami paveikslą su vergais likimo valiai :D Tą dieną daugiau kažkokių ypatingų vietų kaip ir neaptikom.. Atsimenu, tik tiek, kad po visko grįžus į viešnamį, po dušo staigiai atsijungiau :D
Čia kaip ir parkas, kur yra vos už kelių minučių nuo mūsų viešnamio.. va tokia išdegusi žolė yra visur..
Paskutinę kelionės dieną vis tik su Domu pasiryžom užgrobti turistinį autobusą. Tokie autobusai yra ir pas mus, tiek Vilniuje, tiek Kaune. Susimoki už bilietą (pasirenki kelioms paroms skirtas), ir tada tau patogiausioje stotelėje įlipi, gauni ausines, kad galėtum klausyti audiogido ir mėgaujiesi kelione. Šiaip šis reikalas labai nepigus. Bandėm surasti pigesnių variantų, ir mums pavyko. Radom vieną variantą vos už 15 eurų asmeniui, tačiau nepavyko iš ten nusipirkti bilietų. Tad kitas pigiausias variantas buvo 25 eurai asmeniui. Dar reikėjo tuos bilietus atsispausdinti, tai pagalvojom, jog mūsų viešnamio administratorius šiuo klausimu pagelbės, bet jis pasakė, jog spausdintuvas „busy“. Bet Domas nepasimetė, nuėjom į kitą viešnamį, kur mums maloniai leido atsispausdinti bilietus nemokamai. Ok. Vienas galvos skausmas išspręstas – bilietai. Kitas galvos skausmas – kur yra stotelė? Mums labai pasisekė, kadangi netoli mūsų kaip tik buvo sustojęs kiek kitokios tematikos autobusas, tad paklausėm moters, kuri ten dirba, ar mes galime važiuoti su ja. Ji pasakė, kad mūsų autikas yra raudonas, ir kad mums reikia eiti kiek tolėliau.

Woohoo! Stotelę radome labai nesunkiai. Ten kaip tik jau laukė autobusas į kurį netrukus ir įlipom. Kadangi Domas saulės nebijojo, patraukė tiesiai į antrą aukštą pasidegint. Sėdynės buvo tokios įkaitusios, jog maniau, kad atsisėdau ant keptuvės, bet nieko, kadangi buvo taip karšta, kad jau buvo viskas nesvarbu :D (šiaip po tos kuklios valandos nugara buvo visa šlaipia šlapia :D) sumąsčiau, jog reikia pasideginti vidinę rankų pusę, o tai gan balta. Dar mums bevažiuojant įjungė kondicionierių, po ko gyvenimas nušvito jau visai kitomis spalvomis. Padarę gerą ratą supratome, jog mes jau viską buvome apvaikščioję, tik šiek tiek papildėm žinias KĄ mes apvaikščiojome :D Šiaip turas man labai patiko tuo, kad nereikėjo vaikščioti, nes tikrai labai pavargau per tas dienas, praktiškai pusę pleistrų paką išnaudojau kojoms sutapetuoti, mat avėjau dar nepranešiotas sabanoškes :D Tačiau ranką prie širdies pridėjus, nelabai vertas tas turas dėmesio. Dar kad bent išsamesnis audio gidas būtų, tai dar dar. Bet jei sveikata ir amžiumi nesiskundi, pats viską apvaikštai ir apžiūri. Patogu gal tai, kad sustoja autikas tokiose įdomiose vietose, tu gali sau išlipti, pasižvalgyti, paskui įlipti į kitą tokį patį autiką ir keliauti iki kito taško :D Aš dar norėjau antrą ratą padaryt, bet kad labai ilgai ten tas autikas stovėjo, paskui dar sugalvojom su Domu, kad anksčiau miegot reikia nueiti, mat iškeliauti namo teks labai anksti, tad prasėdėję gerą pusvalandį išlipom ir patraukėm pirkti suvenyrų.



Suvenyrai labai įvairūs ir palyginus visai pigūs (Lietuvoje žymiai brangesni, nors gal ir kokybiškesni). Aišku, visi jie Made in China, bet vis tiek. Mes radom vieną palapinę, kur viskas buvo po eurą. Tai prisipirkom raktų pakabukų. Aš dar pagriebiau porą sniego rutulių (sniegas Romoje.. cha cha..), Koliziejaus statulėlę, atvirukų paką, vėduoklių ir skarelių. Sniego rutuliai man šiaip pasirodė gražūs, tai pasigailėjau, kad daugiau jų nenupirkau, nes iš visų suvenyrų (neskaitant raktų pakabukų), man jie buvo gražiausi. Kitą vertus, jie visai nepraktiški :D Koliziejų padovanojau savo grupės vadovei, o atvirukus sugyventinei, nes užsiprašė pati :D Kitai draugei pagriebiau skarelių, nes ji labai mėgsta, tai paėmiau žalias, nes tai jos mėgstamiausia spalva. Sugyventinei pasakiau, kad jei nori, gali irgi pagriebt kokią skarą, jei norės, tai pradžioj laužėsi, tačiau kai pamatė kažkurią, staigiai apsigalvojo :D Kita apdovanotųjų grupė yra artimi kaimynai. Pagalvojau, vyrams pagriebsiu raktų pakabukus-alaus atidarytuvus :D tiesa, tokius pagriebiau ir sau net du. Vienas, kad būtų pas mamą, o kitas su manimi, kad turėčiau Kaune, nes aš visai nevengiu paskanaut kokį Radlerį (kaip tik šių metų klyksmas avietinis Radleris :D). Na, o moteriškai pusei jau atiteko vėduoklės :D Taip kad pati nustebau, kaip nebrangiai visus apdovanojau, o ir savęs nenuskriaudžiau :D Dar galvojau kepurę su snapeliu paimsiu, bet pagailėjau aš tų penkių eurų, nes aš save žinau, nešiot nenešiosiu, o kad šiaip dulkes rinktų, man užteks ir sniego rutulių :D
Nusipirkau sau tokį (tik su užrašu I širdelė Italy), kad būtų visada namie pas mamą būtų kuo atidaryt
butelį radlerio, bet pamiršau nufotkint, tai gal kada dar mestelsiu :D
O šitą pasikabinau prie raktų, kad ir Kaune turėčiau kuo radlerį atsidaryt :D
Kelionė namo buvo dar įspūdingesnė nei galima buvo tikėtis. Kadangi skrydis labai anksti, į oro uostą nuvykti taip pat reikia kuo anksčiau. O kad ten nuvykti, pirmiau nuo viešbučio reikia nukeliauti iki traukinių stoties. Tačiau tokiu laiku viešas transportas neveikia, tad turėjome dvi galimybes – atsikelti kokią antrą valandą nakties ir pėsčiomis eiti iki stoties arba atvykti į stotį paskutiniu metro prieš vidurnaktį, ir kažkur įsitaisius stotyje laukti pusės penkių ryto :D Pradžioj galvojau, ai, fignia, nueisim, bet paskui pagalvojau, nu nafik, užteks jau tų vaikščiojimų :D Kaip ir priklauso, mes nei kiek nenumigom. Šiaip aš būčiau užmigus, bet tai kad Domas toks plepys, tai tiesiog prabendravom visą tą laiką :D Susirinkę manatkes susiradom metro, ir netrukus atsidūrėme stotyje. Be mūsų ten buvo dar daug tokių „vyturėdų“ :D Šiaip priglaust sėdimąją buvo gan nemenka problema, kol nepastebėjom, kad mūsų likimo broliai tupi anapus kelio. Nuėjom tenai, nelabai patogiai įsitaisėm ir laukėm ryto. Cha cha. Prisiminiau seną žaidimą, kurį su puske, leisdamos vasaras pas močiutę, žaidėm esant lietingam orui (tada ne tik kad interneto nebuvo, bet ir kompus turėjo vienas kitas, o didžiausia pramoga dirbant su kompu buvo paint‘as :D). Esmė paprasta, vėpsai pro langą ir sakai: „Aš pirksiu dešimtą mašiną, kuri pravažiuos“. Na, tada gaunasi arba juokinga arba nelabai. Žaidžiant su Domu man laimė teko „pirkti“ motorolerį, o Domui kažkokį kibirą, kad Domas nusprendė jau geriau keliauti pėsčias :D Pasijuokėm, bet puikiai supratom, kad nu „nepaveš“ šitas žaidimas per naktį :D Tada man šovė geniali mintis. Nors miego nenorėjau, bet norėjosi vis kažkokio veiksmo – kodėl gi neatsigėrus kavos?
Neteko matyti nė vieno nesulankstyto kelio ženklo :D netelpa jie :D

Čia ale naktinio gyvenimo iliustracija.. kaip supratome, ne mums vieniems dieną gyvent karštą :D
Netoliese stovėjo maisto ir kavos aparatai, tad nužygiavome juos siaubti. Labiausiai patiko prikolas, kaip Domas apgavo aparatą :D Įmetė pinigus, paspaudė, jog nori krekerių. Krekeriai kaip ir nukrito, bet ne visai. Jie užstrigo ten vienoje dalyje. Tada Domas paspaudė, kad jam grąžintų pinigus. Pinigus grąžino. Tada Domas paspaudė, kad nori dar kažko (nelabai atsimenu :D), ir ką jūs manote? Ta kita prekė krisdama pralaisvino praėjimą krekeriams, tad Domui pasisekė labai pigiai apsipirkti :D Tada jau rinkomės kavą. Aš, kaip Late kavos mėgėja ilgai negalvojau. Užsisakiau Late, pasiėmiau ir žiūriu, jog kažkokia keista. Visų pirma dėl to, kad tūris ypatingai mažas. Juk tai ne kokia Espreso ir t.t. Kitas keistas dalykas, jog ta kava pernelyg balta. Paragavau. Žiūriu, ir Domas tą Late užsisakė. Paragavau dar kartą ir supratau, jog Late yra kava tik pas mus, o pas italus Late yra tiesiog pienas :D Kadangi dar buvo įpilta cukraus, tai skonis labai priminė pienišką ryžių sriubą, tik be ryžių :D Pažvengę nusprendėm varyt į McDonalds‘ą. Ten bent jau bus proga patogiai atsisėsti.
Gladiatoriai, kurie su jumis pasifotkins už varganus 10 eurų..
Kapec, kokios ten eilės buvo :D Kol Domas ėjo pirkti valgyt, aš saugojau daiktus ir vietas :D Atsisėdau prie tokio gan plataus stalo, kur jau valgė simpatiška italė. Mums pradėjus valgyti, Domas pasidėjo piniginę ant stalo, tad italė jį pašnekino. Aišku, mes nieko nesupratom, tada ji parodė, kad piniginės geriau ant stalo nelaikyti :D Kaip ir priklauso, padėkojome už išmintį ir ėmėme puotauti :D Netrukus prie mūsų prisėdo gausi jaunimo kompanija. Kadangi vietos buvo tikrai daug, mes neprieštaravom. Kaip tik tą vakarą buvau apsirengusi savo mylimą maikę su „Bado žaidynėmis“, tai priešais mane sėdėjusi mergina (kuri belenkaip panaši į Blake Lively, konkrečiai jos kopija) užkalbino, kad puikus filmas. Tai antras žmogus, kuris atkreipė dėmesį į mano maikę, tad buvau labai pamaloninta tokio dėmesio :D Taip ir išsišnekom. Mes pasisakėm iš kur esantys, mergina pati yra iš Vokietijos, tačiau jų kompanijoje be vokiečių dar buvo australas ir amerikiečiai :D Į Blake Lively panaši vokietė mane šokiravo savo maitinimosi ypatumais. Ji atvėrė savo burgerį ir į jį sukišo bulvytes. Na, tebūnie. Čia bent jau sūrus maistas su sūriu buvo grupuojamas, bet tai kai pamačiau, kad iš jų kompanijos vaikinas bulvytes mirko ar tai kavoje, ar tai leduose, kapec :D Sėdim su Domu lietuviškai nutaisę išraiškas „Smile and Wave“ ir valgom :D Tada dar kiek pabendravom su vienu amerikiečiu. Labai buvo juokinga, kai paklausę iš kur mes esame, susidomėjo, kokia kalba kalbame :D Tai padėjom tokį riebesnį kirtį ant LithuaniAN :D Tada jiems iškilo kitas natūralus (?) klausimas, ar mūsų kalba panaši į rusų :D Domas, kaip nesusipažinęs su lingvistika žmogus, nedvejodamas pasakė, kad ne :D

Aš gi tuo reikalu gyvenanti pasakiau, kad taip :D Nes net yra tokia šeimos atšaka slavų-baltų kalbų :D Realiai rusų ir lietuvių kalbos žymiai panašesnės, nei daugelis įsivaizduoja. Tiesiog dėl skambesio ypatumų nespecialistai nejaučia jų panašumų :D Tada sugalvojau dar lengvesnį variantą, kad amerikietis susidarytų bent kažkokį įspūdį apie mūsų kalbą, tai pasakiau, kad ji labai panaši į lotynų :D Nes realiai taip ir yra. Amerikietis, kaip psichologijos studentas, tikrai turėjo būti susidūręs su lotynų kalba, tad įsivaizduoti mūsų kalbos sudėtingumą jam nebuvo sunku :D Dar jis labai atsargiu būdu pasiteiravo, ar pas mus yra homoseksualų :D Tikrai buvo juokingas, nes.. nu kamon, kur jų nėra? :D Tai ir paaiškinom, kad ir pas mus jų yra, tik ne visur ir ne visada pasisako :D Mes su Domu įtarėm, kad ir mus kalbinantis amerikietis buvo netradicinės orientacijos, mat labai tokie įdomūs gestai iš jo pusės buvo, bet čia jau ne mūsų reikalas :D Taip prastūmę gerą valandą jaunimas išsiskirstė, mes gražiai atsisveikinom, ir patys nusprendėm eiti lauk. Radom geresnes vietas prie stoties stovėjimo aikštelėje. Be mūsų ten buvo dar nemažas taboras miegančiųjų tiesiai ant žemės, tad nesijautėme kažkokie nenormalūs :D Nes šiaip prie pačios stoties gulėjo ištįsos eilės :D
Čia tas gėdos tiltas už Kristaus nukryžiavimą. Kiekvienas iš angelų simbolizuoja nukryžiavimo atributiką.
Kažkas laiko vinis, kažkas plaktuką, kažkas erškėčių vainiką.. tiltas veda į Šv. Angelo pilį.

Čia Domo ale meniška foto :D

Ai, ir šis grožis taip pat buvo maždaug už penkių minučių nuo mūsų viešnamio..
Eilinį kartą užsiplepėję su Domu nepastebėjome, kaip jau atėjo laikas ieškoti mūsų autobuso, tad gavom nedidelę panikos dozę, mat kurioje vietoje jis turi mus paimti, mes supratimą turėjome tik „maždaug“. Tačiau prasiėjome ir radome reikiamus ratus. Atvykę į oro uostą vėl greituoju būdu atsižymėjome, kad man vizos nereikia (juokingas momentas buvo tas, kad Lietuvoje man ant bilieto dėjo štampą, dar ten kažką užrašė, o Italijoje moteris tiesiog sukeverzojo „Eu visa“ :D). Dar gavom stebėti vienos nelaimingos merginos dramą, kuri norėjo priduoti bagažą, o tas, matomai, svėrė ryškiai daugiau nei priklauso. Dar tolėliau šūkavo moteris dėl dokumento, kurį, kaip supratau, pametė, o išsilieti nusprendė ant darbuotojos :D Po patikrinimo nuslinkom pas apsaugą. Kapec, kokia eilė buvo, bet mano nuostabai, eilė judėjo gan greitai. Mus labai tvarkingai praleido, kad net neįdomu pasakot :D Tada jau ilgokai laukėm, kol mus praleis pro vartus, o tada kol įlaipins į lėktuvą. Kadangi mes buvome vieni iš pirmųjų eilėje, į lėktuvą irgi patekome gan greitai. Šį kartą po lėktuvą šmirinėjo ne modeliai italai, o, ko gero, mūsų lietuvaitės, pasižyminčios labai įspūdingu ūgiu. Tačiau nurašiau tai kaip atpratimą nuo tokio ūgio, mat italės moterys tikrai nėra aukštos. Bet grįžus į Lietuvą supratau, kad ne, vis tik anos merginos tikrai labai aukštos :D Šį kartą pakilimas buvo daug ramesnis, vos kelis kartus apsilankė keistas jausmas ausyse, o tada nulūžau. Net jaučiau, kaip kokius tris ar keturis kartus galva nusviro. Juokingiausia buvo tai, kad po paskutinio nusvyrimo išgirdau, jog jau laikas pasiruošti nusileidimui :D Kapec, kai pramiegojau visą kelionę, nors maniau, jog aš čia tik snaudžiau :D O varge, kaip aš nekantravau grįžti namo :D Nusidriekę miškai taip džiugino akį, kad net norėjosi verkti :D Bet aš neverkiau :D Besileidžiant dar šiek tiek papurtė ir pakratė, kad net neplojau :D Ir štai mes pagaliau ant žemės Lietuvos.. to nuostabaus žalumos lopinėlio, esančio didžiuliame pasaulyje. Jei ko ši kelionė mane ir išmokė, tai kaip gera gyventi tokioje mažoje šalyje :D Nes vos tik išėjome iš oro uosto nereikėjo niekur bludyt, kad rastume, kuo nusigauti iki stoties, nes čia pat stovėjo mikriukas :D Važiuojant į stotį, o vėliau iš stoties namo, ta sultinga žaluma taip lepino akį :D Spėju, jog ta euforija greitai mane apleis, tačiau labai smagu, kad teko ją patirti :D
Čia eksponatas iš nusikaltimų prieš gamtą muziejaus, kuris neturi jokių analogų Europoje. Jis tame pačiame Zoo randasi.
O dabar papasakosiu apie tai, ko per teliką nerodo :D
Vienas iš tikslų vykstant į Italiją man buvo susirinkti įdomesnių euro monetų. Su Domu likome labai nustebę, jog gerą gautų monetų pusę sudarė lietuviškos :D Latviškų mačiau vos kelias. Dar nemenkai buvo vokiškų. Tad ir laimikis mano buvo tik dviejų eurų proginė vokiečių moneta :D

Labai žavus dalykas Italijoje yra tai, jog labai daug lankytinų vietų yra nemokamos, tačiau tam į tam tikras vietas gali
patekti tik susimokėjęs, tačiau jei neturi pinigų ar jų tiesiog gaila, vis tiek turi galimybę pasigrožėti vienu ar kitu būdu,
kaip tai parodyta ir šiose foto. Ten galima nusileisti į apačią ir pavaikščioti tarp griūvėsiu, bet gali ir iš viršaus
pasidairyti, kas ten darosi :D
Per teliką parodyti galima viską, bet tik ne kvapą :D šiaip nieko nuostabaus, kai tokia negailestinga temperatūra. Realiai malonių kvapų sutikome labai mažai, ir tai dažniausiai praeidami pro kokį restoraną, bet ir jį dažnai keisdavo čia pat atliktų reikalų kvapas :D Prie to pačio galima pažymėti, kad miestas tikrai labai nešvarus. Turistai palieka tikrai labai daug šiukšlių. O gal ir ne tik turistai. Dar nepamirškime amžinai žaliuojančius ir pastoviai metančius lapus medžius, kurie taip pat priduoda tiek atitinkamą aromatą, tiek vaizdą :D Nors patys matėm, kaip naktimis tos gatvės yra valomos ir plaunamos :D
Ties šia vieta po dešinę vyko procesija, kurių nuotraukų kažkodėl negavau..
Aš tikrai tikėjau, jog ties lankytinomis vietomis būtinai bus suvenyrų prekeiviai, bet kad tokie įkyrūs, nesitikėjau :D Ypatingai tie, kurie mažą buteliuką vandens pardavinėja po eurą. Pirmomis dienomis buvo keista, nes juk žiūri į viską ir visus, tai jie ypatingai gaudė akių kontaktą, tačiau mes greitai išmokome jų nematyti, tad pavyko prasisukti :D Nors paskutinę dieną jau man nuo viso nuovargio, karščio ir namų ilgesio, norėjosi atgal rėkti, jog „ŽINAU, KAD VAN ERO!!!” :D Tačiau tie prekeiviai stebino ne tik savo įkyrimu, bet ir prekių gausa. Ypatingai juokingai pasirodė man „selfie-stick“ kaišiojimas. Tačiau ar tai juokinga, jei tai veikia? :D Jie prekiavo ne tik šiais pagaliukais, bet ir skrybėlėmis, energijos bankais, kurie faktas, kad nieko nekrauna, bet tai koks skirtumas, jei yra kas perka? :D
Čia tie laiptai ir aikštė po kairę, kuriuos projektavo Mikelandželas :D
Vieni iš tokių „verslininkų“ buvo ir gladiatoriai, kurie vis tik mane pagavo :D Du suaugę vyrai apsirengę romėnų kariais atidirbę schemą pozuoja kartu su pagauta auka. Viskas kaip ir nieko, tačiau kapec, kai jie užsiprašė – už kelias nuotraukas po penkis eurus kiekvienam :D Eina švilpt toks biznis :D Aš įsivaizduoju prikolą, jei kuris nors iš jų turi vaikų, tai jie gali sakyti, kad „mano tėtis dirba gladiatoriumi“ :D Dar buvome pakliuvę į panašią situaciją, tik ten buvo vienas romėnas, kuris vaidino Brutą ir bandė nudobti Domą ale Cezarį :D bet pagalvojau, kad vis tik Domas reikalingas gyvas, tai nesifotkino su juo :D
Po kairę pusę už to krūmo ten toliau, jei labai įsižiūrėsite, jūs vis tiek nepamatysite to nuostabaus ryžo katino, kurio
nuotraukos aš taip ir negavau :D
Dar buvo įdomus momentas dėl dviračių ir dviračių takų. Kaip tik skrisdami dalinomės lūkesčiais, jog bus įdomu pažiūrėti, kaip pas juos yra šiuo klausimu. O niekaip nėra. Nėra nei takų, nei dviračių. Atvirai pasakius, ten ne visur buvo kur žmonėms praeiti, tai ką jau čia kalbėti apie dviračius. Per nepilną savaitę mačiau ne daugiau kaip dešimt dviračių, ir tai jie priklausė turistams, o ne vietiniams. Tad tikrai susidaro įspūdis, kad mažiesiems italams dovanojami ne dviračiai, o motoroleriai, nes jų gausa tiesiog neišpasakojama :D

Labai buvo keista matyti daug policijos pareigūnų ir kareivių. O ir policija buvo pati įvairiausia. Man labiausiai patiko Polizia Roma Capitale :D O ir kareiviai buvo nevienodi :D vieni buvo su beretėmis, o kiti dėvėjo tokias skrybėles su plunksna :D

Maudynės irgi buvo labai keistos. Išjungi vandenį, pasiimi rankšluostį ir matai, kad jau nėra ko valytis, nes jau viskas nugaravo, o dar kiek palaukus jau pradeda pilt prakaitas :D Šiaip vanduo pasirodė kažkoks sausas :D Aš dar visais būdais bandžiau susišaldyti, bet tai kol atšaldai vieną kūno pusę, žiūrėk, jau kita atšilo, taip kad gali kad ir visą dieną žaistis, nieko nebus :D

Kai ta Barbė rėžė akį :D
Prieš tai minėjau, kad maistas labai brangus, ir tas tiesa, tačiau drabužių, avalynės prekės tikrai nebrangesnės nei Lietuvoje, garbės žodis :D Buvo įdomu tai, kad Italijoje yra ne tik lankytinų vietų autobusų turai, bet ir shopingo, kas pasirodė labai įdomiai :D
Kadangi miestas yra netoli jūros, o šiukšliadėžių turinys labai gausus, natūralu, jog mieste buvo labai daug žuvėdrų ir dar kažkokių panašių paukščių :D O ir dideli tie paukščiai :D
Kalbant apie žmones, tai tikrai gan malonūs, ypatingai, kai nori kažką parduoti :D O šiaip italų vyrai labai gražūs. Tikrai labai gražūs bruožai, įdegę :D Dėl moterų.. sunku spręst. Pagal sudėjimą Domas pasijuto esąs italų moteris, tik tiek kad neįdegusi :D Šiaip tikrai labai neaukštos moterys ir šykštaus sudėjimo. Net stebėtina, kaip tokioje kalvotoje vietovėje gyvena moterys, apdovanotos lygumų :D Na, suprantama, veido bruožai tikrai labai simpatiški ir patrauklūs, tik kad labai jau greitai jos sensta.. Dabar net pabandžiau prisiminti kokią nors jauną italę, tai arba prisimenu visai vaikus, arba jau tokias moteris per 40. Vis tik saulė daro savo :) Atkreipianti dėmesį, jog Roma, ko gero, iš turizmo ir gyvena, mane nustebino darbuotojų anglų kalbos žinios. Realiai gražia anglų kalba kalbėjo tik keturių ar penkių žvaigždučių viešbučio administratorius, kurio ir išvaizda, jei atvirai, nelabai priminė itališką :D Visi kiti kalbėjo drąsiai, bet savotiškai laužyta kalba ir čia dar nekalbu apie akcentą :D Nors susišnekėt tikrai pavyko, kažkaip norėtųsi didesnio profesionalumo šioje pusėje :D
Čia ne aš, o kažkokia turistė, kuri irgi, kaip ir mes, užsuko į kažkokį užkampį.. žodžiu, niekada neikite ten, kur atrodo, jog
yra kelias, bet žmonės į tą pusę neina - ten kelio nebus ;D
Bendras įspūdis, žinoma, kad nuostabi šalis, daug gyvos muzikos, greitas tempas, šypsenos.. Ar vykčiau dar kartą? Dirbti – tikrai ne. Pakeliauti? Taip, tik palankesnėmis oro sąlygomis, nes tikrai gaila to prarasto laiko, kurį praleidome viešbutyje vien dėl to, kad nenumirtume lauke :D Per visą laiką padarėme maždaug per 70 km pėstute, tačiau būtume nuėję dar daugiau, jei nebūtų taip karšta :) Tad ir rekomendacijos būtų tokios, kad kelionei geriau pasirinkti mūsų organizmams ne tokį gąsdinantį orą :D