2016 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

Tomaš Tomaševski - Sapnų narvas

Pirmiausiai noriu pasigirti, jog pažįstu autorių ir net du kartus mačiau jį gyvai :D Kitą kartą reikės paprašyti autografo.. Mūsų keliai susipynė kažkada wap pasaulyje, ir taip jau gavosi, kad iki šiol palaikom kūrybiškai draugiškus santykius. Jau vien ko verta mus siejanti meilė „Bado žaidynių“ trilogijai :D
Apskritai labai džiaugiuosi, kad nesuprantamų aplinkybių dėka mūsų keliai susikirto, nes realiai labai mažai tenka sutikti tokių paprastai ypatingų žmonių, kurie galėtų taip įkvėpti, pažadinti azartą ar tiesiog nuoširdžiai pasidžiaugti. Ir tas nuolatinis pasidalinimas kažkuo.. nuolatiniai atradimai.. nes jaučiu, kad tokių žmonių mano gyvenime trūksta.
Ir štai, kai jis slapukas parašė knygą ir pateikė leidykloms, kartu su juo sirgau (nors gal tai ir neatrodė taip akivaizdžiai), kad tik viskas pasisektų. Kad tik leidyklos užkibtų. Ir pagaliau išaušo ta diena, kai knyga išvydo dienos šviesą (taip, tai elektroninė knyga, tačiau tai knyga išleista leidyklos, tai knyga, kurią čiupinėjo redaktorius, kurią vertino tikri literatūros specialistai, kas priduoda knygai svorio ir išskiria ją iš kitų tekstų tiesiog pateiktų elektroninėje erdvėje).
Aš visada buvau priešiškai nusiteikusi tų knygų atžvilgiu, kur knyga automatu yra laikoma šedevru vien dėl to, kad jos autorius dar prieš tapdamas autoriumi yra labai populiarus ir mėgstamas. Idealiausias to pavyzdys Tapinas. Knyga nėra tiek nuostabi, kiek ją reklamuoja, bet ją automatu priima, nes pats Tapinas „fainas“. Tad galite tik įsivaizduoti, kaip realiai sunku paimti pažįstamo ir dar labai gerbiamo žmogaus kūrybą, ją perskaityti ir, o varge, dar kažkokiu būdu atsiliepti, nes juk tiek visko daug. Juk kūryba nebūtinai turi būti įdomi vien dėl to, kad tas žmogus yra įdomus. O jei nepatiks, kas tada? Kaip tai pateikti autoriui? Juk nesinori gadintis santykių vien dėl to, kad tau nepatiko tai, ką perskaitei. Nes juk kūryba yra labai asmeniškas reikalas. Bet kokiu atveju, nė vienas autorius nenori, kad jo kūryba nepatiktų ar būtų peiktina. Kaip ten bebūtų, Svirplio pirmojo išleisto blyno tai neliečia.
Kai tik pradėjau skaityti šią knygą, iš karto likau labai nustebinta. Ne, ne dėl Svirplio kūrybinių sugebėjimų, o dėl žanro, veikėjų ir apskritai visos situacijos. Kažkaip man pasirodė į jį nelabai panašu. Apskritai ši knyga kupina įvairių apgaulių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai dar viena banali istorija apie neapsisprendėlę paauglę, kuri nesižino, kas jai darosi vietoj to, kad tiesiog gyventų savo gyvenimą. Ir net galima pagalvoti, jog ši knyga ir skirta būtent paaugliams. O galbūt šią knygą ir būtų galima priskirti jaunesnei auditorijai, juk kaip ten bebūtų, pagrindiniai veikėjai yra savo gyvenimuose pasimetę paaugliai, tačiau suaugusiems šią knygą paskaityti būtų verta ne ką mažiau.
Manau (kiek aš galiu manyti :D), kad šio romano stiprioji pusė yra būtent pagrindinė veikėja Elena – paauglė, kurios tėvai išsiskyrė, o motina, niekaip nenorinti susitaikyti su šiuo faktu, pasitraukia iš aktyvaus dalyvavimo dukros gyvenime, dėl ko Elena pasmerkiama vienatvei. Iš tikrųjų skaitant šią knygą man taip nuoširdžiai buvo jos gaila. Nors jos mama tarpais pasirodydavo visai normali ir net mamiška, tačiau vis tiek viso pasaulio našta, nori Elena to ar ne, slėgė vaiko pečius. Ir tai yra neteisinga. Tad nieko nuostabaus, kad knygoje ir pati mergina kartais elgiasi ne visada protingai, nes ji tiesiog neturėjo kito pavyzdžio. Jai nebuvo iš ko mokytis būti stipriai. Galų gale, juk tai paauglė, jai dar neprivaloma būt protingai.. Mhm.. Na, bet ir problemos pas ją tokios, kur jos šeimos psichologas nepadėtų..
Dar labai šauniai sužaista su pačiu siužetu, nes nėra jis toks nuspėjamas, kaip būtų galima pagalvot. Atrodytų, kas jau čia tokio ypatingo? Oi, oi, nelaiminga paauglė su krūva problemų ipaprasčiausiai negalinti išsimiegoti, bet juk viskas išsispręs, ir tik še tau happy end. O vat ne. Sėdi, skaitai ir galvoji, kažkas čia ne taip.. Tiesa, turbūt reikėtų paminėti, kas gi vis dėlto darosi šioje knygoje – Eleną kankina kraupūs ir realistiški košmarai, kas man, kaip žmogui mėgstančiam pamiegot, skaitant šią knygą ypatingai skaudėjo. Realiai kažką panašaus išgyvenu, kai prieš miegą prigeriu pieno.. tokius košmarus sapnuoju, kad Stivenui KIngui po pernykščiais lapais slėptis :D
Sutikim, košmariški sapnai yra ne tik kino, bet ir literatūros klasika ir nieko naujo tame nėra. Realiai būtent sapnus labiausiai mokykloje per literatūrą užknisdavo analizuoti, nes juose būdavo labai daug to vadinamo psichologizmo ir šiaip ale esminių momentų, kurie ale prideda kūriniui svorio, nes juk sapnai yra mūsų pasąmonė ir t.t. Tačiau tai, ką padarė Svirplys, visai kitas reikalas. Jis suteikė sapnams visai kitą formą. Kitaip nei standartiniame siužete, kur sapnai tik papildo pagrindinę veiksmo liniją, „Sapnų narve“ sapnai yra dėmesio centre, o visas tas vadinamas kūrinio psichologizmas paliekamas realiam pasauliui. Tarsi viskas apsiverstų aukštyn kojomis, tarsi realus gyvenimas būtų anapus sapno, o ne atsibudus. Ir realus gyvenimas tampa privaloma būtinybė, kaip ir įprastai miegas.
Dar vienas didelis pliusas – žanras. Naujas vardas net pravardžiuoja Svirplį Stivenu Kingu, kadangi vis tik tai yra siaubo romanas, o kiek tų siaubo romanų autorių mes realiai turim? Kiek mes turime mistikos ar fantastikos autorių? Ne taip jau ir daug, o jų žinomumas dažniausiai priklauso ne tiek nuo to, ką jie rašo, kiek nuo to, kas jie yra. Atvirai pasakius, aš ir pati nepratusi prie tokio žanro lietuviškoje aplinkoje, tad ir lietuviško skambesio vardai ir vietos skambėjo savotiškai egzotiškai.. Tačiau tai jokiais būdais nėra blogai.
Ir vis tik pats fainiausiais dalykas yra tai, jog mūsų literatūra pagaliau drąsėja. Ji galanda nagus ir iltis, kad galėtų pagaliau užimti savo vietą po literatūrine saule. Mūsų autoriai tampa vis labiau įvairiapusiškesni, kas galbūt vieną dieną privers užmiršti kažkada Sruogos pasakytą frazę: „Prakeikta lyrikų tauta“.

O šiaip tai knygą skaityti žymiai įdomiau nei šią pseudo-recenziją :D

Visiškai nemokamai ir legaliai šią knygą galite parsisiųsti paspaudę šią NUORODĄ

2016 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Kai užpuola mintys..

Savo pačios nuostabai atsikėliau šiandien neįtikėtinai anksti, nors ir dirbu popietinėje pamainoje. Pabudau, o tada į galvą pradėjo lįsti tos įkyrios mintys, ir supratau, kad gyvenimas labai panašus į kompiuterinį žaidimą. Prisimenu, tuos laikus, kai man labai nepatiko dirbti darbus, kuriuos man teko dirbti. Nebuvo tie „lygiai“ tokie jau sunkūs, bet su laiku taip įgriso ir tapo tokie neįdomūs.
Dabartiniame darbe jau dirbu trečią mėnesį ir kuo toliau, tuo labiau jis man patinka. O labiausiai patinka tai, jog galiu būti sprendimo dalis. Žinot, kaip tarkim per filmus rodo, kai susirenka kokiam ofise komanda ir brainstormina. Jie iškelia kažkokią problemą ir vieni per kitus greituoju būdu siūlo sprendimo variantus, įvardina kliūtis ir t.t. Pas mus tokių kažkokių susirinkimų nebūna, tačiau pastoviai išsikeliam kažkokią problemą, kurią reikia spręsti, ir vieni per kitus siūlom savo išmislus. Man smagu ir tai, kad ir mano galvoje atsiranda kažkokių idėjų. Nes šiaip išradingumas mažai naudos duoda, jei pati problema nėra iškelta.
Ir štai šiame darbe jaučiuosi, tarsi žaisčiau naują ir įdomų lygį, pakankamai dinamišką, kad sukeltų azartą, pakankamai sudėtingą, kad nenusibostų, ir dar per trumpai, kad pradėčiau jo nekęst :D Pagalvojau apie žmones, kurie pastoviai zyzia, jog jie yra nelaimingi. O tai yra ne todėl, jog jie gyvena tame lygyje, kuris būtų sunkus, o tame, kuriame užstrigo savo noru, ir kuris jau įgriso jiems iki gyvo kaulo. Pereiti į kitą lygį jie nenori, kadangi bijo, nes ten bus sudėtingiau, ten reikės galvoti, kaip susidoroti su naujo lygio sunkumais. Jiems daug geriau pasilikti tame pačiame lygyje, kur jie žino tą minimumą, kaip tame lygyje išgyventi ir viskas. Ir mane stebina, kaip tas nuovargis jų nemotyvuoja. Man labai patiko aistros ir skausmo koncepcija, kurią pateikė Bodo Schaffer. Aistra – tai vidinė ir išorinė motyvacija daryti tai, kas tau patinka, o skausmas – tai daryti tai, ko nekenti labiausiai. Ir tas skausmas – pastovi rutina, maža alga, nulis realizacijos, juodoji skylė santykiuose – šis nuolat patiriamas skausmas turi būti viena iš varomųjų galių, kuri verstų žaidėją pereiti į kitą lygį, nes juk ten žymiai įdomiau. Taip, atsakomybės daugiau, bet ir rezultatai daug įdomesni.

Kas liūdniausia, jog žmonės nurašo šias galimybes net nepabandę. O kas taip pat liūdna, jog jie pamiršta, jog vieną kartą perėję kokį tai sunkų lygį ir netikėtai dėl kokių nors aplinkybių vėl atsidurtų pirmame – jau vieną kartą perėję tą lygį jie gali tai padaryti vėl ir vėl.
Dar įdomiau būna, kai žmonės sako: "O, kad man mokėtų už tai, kaip žaidžiu kompiuterinius žaidimus ar kitą kokią veiklą, kurią darau savo malonumui". Mėgstama veikla sekasi, nes užtenka tos vidinės motyvacijos vardan tos veiklos stengtis. Jei bent pusę tų pastangų įdėsime į bet kurią kitą veiklą, rezultatai mus labai smarkiai nustebintų.

2016 m. lapkričio 22 d., antradienis

Vaikusvajones.lt

Kaip jau neseniai čia minėjau, kad aplinkui visi tik zyzia, kaip viskas negerai, tad norisi kažkokio pozityvo. Ir kažkas iš aukščiau išgirdo mano bambėjimą. Yra toks puslapis vaikusvajones.lt Jame vaikai iš įvairių sunkiau gyvenančių šeimų užrašo savo svajones, o mes, visokie nepažįstamieji, galime padėti tas nedideles jų svajones įgyvendinti.
Šiaip aš pati esu iš tų žmonių, kurie tiki meškere, o ne žuvimi, tačiau norisi šiuo atveju patikėti tuo nedideliu stebuklu. O žiūrint į tame puslapyje pateiktą statistiką, suprantu, jog vis dėlto мир не без добрых людей.
Siūlau sudalyvauti šioje akcijoje ne dėl tų vaikų, o dėl savęs. Tiesiog pabūti egoistais ir pasidžiaugti padarę kažką gero. Taip sakant, proga uždirbti karmos taškus :D Galite net fb pasigirt, o galit ir nesigirt. O galit ir nedalyvaut. Galit prisiminti realiai pažįstamą panašaus likimo asmenį ir padėti jam kuo nors.
Žinot, daug kas sako, kad Kalėdos yra gryna komercija ir t.t. Kai šiknos visko pilnos, taip ir yra. Nebelieka to stebuklo. Net jei turit mažų vaikų, kurie tiki Kalėdų seneliu, ir realiai nori tik dovanų. O štai pasidalinti kažkuo ta proga, manyčiau, ir būtų tikra Kalėdų dvasia. Švenčių heiteriai nesuvokia, kad šventės yra proga pabūti visiems kartu su šeima, ir tai ypatingai svarbu, kai gyvename šioje beprotiško tempo karuselėje. Tiek visi skubam, tiek visi užimti, kad pamirštam dėl ko tai darom ir kas iš tikrųjų yra svarbiausia gyvenime.


2016 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Mitai apie elektronines knygas


  • Elektroninės knygos gadina akis

Realiai skaitymas pats regėjimo negadina. Jį gadina netinkamos skaitymo sąlygos: šviesos stoka, netinkamas kampas ir pan. Daug kas zyzia, jog gyvendami technologijų amžiuje norisi pailsėti nuo visos tos elektronikos, dėl to popierinė knyga geresnė. Taip yra nebent, jei Jūs skaitote per kompiuterį, planšetę ar telefoną – per įtaisus, kurie iš esmės nėra skirti skaitymo malonumui. Skaityklių technologija yra ypatinga tuo, kad ji yra sukurta būtent skaitymui, kad ekranas būtų tiesiog identiškas popieriniam paviršiui. Ir jei akys ir pavargsta, tai ne nuo skaityklės, o nuo pačio skaitymo, kas būna ir skaitant popierinę knygą.

  • Skaityklės yra brangios

Jei jau labai nemandraujant, gerą skaityklę nesunkiai galima rasti kad ir už 50 eurų. Kiek populiarių knygų už tokią sumą galima nusipirkti? Kitas dalykas, jog išleidę 50 eurų ant knygų Jūs nebeturite pasirinkimo, o su skaitykle Jūs turite neišsemiamus klodus. Visos bibliotekos Jums yra prieinamos. O ką jau kalbėti, jei gerai mokate rusų arba anglų kalbas. Su elektronine skaitykle Jūs sutaupote žymiai daugiau nei pirkdami popierines knygas.


  • Skaityti elektronines knygas yra nepatogu

Tame tiesos vis dar yra, jei kalba eina apie literatūrą lietuvių kalba, tačiau galime pasidžiaugti, jog jau ir pas mus PDF formatą po truputį sėkmingai keičia EPUB formatas, kadangi šiaip skaityklės irgi turi joms tinkamus formatus, kad būtų galima patogiai skaityti knygas. O kalbant ir apie tuos pačius PDF formatus, ar taip jau seniai atsirado tie gerieji failai, kai knyga nesveria ir 2 mb? O jau skanuotos knygos.. fee.. geriau jau jokių nei 150 mb griozdo :D O tie, kurie skaito anglų arba rusų kalba, tai iš viso jokių problemų neturi, nes norimą literatūrą labai nesunkiai galima rasti patogiu formatu, nereikia failų konvertuoti ir t.t.

  • Skaityklė gali lengvai sudužti, o tai yra brangu, kitaip nei numetus knygą.

Tokiam argumentui galiu pateikti variantą, jog taip pat sėkmingai galime aplieti knygą nuo ko ji prarastų savo prekinę išvaizdą, gal ir pačio teksto taip jau ir nesugadinsim, tačiau ir skaityklės nėra padarytos iš trapaus stiklo. Kad taip sudaužyti skaityklę, jog sutrūktų ekranas ar ji iš viso nebeveiktų, tai čia irgi reiktų trenkti ją iš dūšios. Taip kad čia joks argumentas. Galų gale, reikia būti atsargiam kaip ir su kiekviena technika. Gi ne pradėsim nebepirkti išmaniųjų telefonų vien dėl to, kad jie gali sudužti?


  • Elektroninėje knygoje nieko negalima žymėti

Bullshit. Viską ten galima pažymėti, pakomentuoti, jei tik pageidauji. O štai tokio vandalizmo akto su popierine knyga aš labai labai nepateisinu :D

  • Jei knygas nusipirkti brangu, visada galima apsilankyti bibliotekoje

Oi, ne visi mes gyvename miestuose, kur daugiau ar mažiau bibliotekas pasiekia literatūros populiariausieji ir naujausi leidiniai. Visai kitas reikalas rajonuose, kur ne tik kad knygų gaili skirt, bet dar ir pačias bibliotekas uždaro. Patikėkit, daug skaitančiam žmogui kaimo bibliotekoje nėra ką veikt. Sakysit, tegul skaito klasiką, nes tos tai nuo tarybinių laikų krūvos, ir tas tiesa. Bet taip ribojama pasirinkimo laisvė, kurią suteikia elektroninės skaityklės. Tu gali sau leisti skaityti bet ką ir bet kur.


  • Elektroninės knygos vonioje nepaskaitysi

Khm.. mano akimis, tai irgi savotiška šventvagystė, kadangi popierinę knygą sušlapinti labai lengva, o ir skaityti man neatrodo labai patogu, kai tuo tarpu elektroninei knygai pakanka vienos rankos.. Plius, yra gi išleistų vandeniui atsparių skaityklių, taip kad..

  • Skaitykles reikia krauti

Tiesa, tačiau kiek realiai šiuolaikinis žmogus gali sau leisti laiko skaityti ir kiek ta skaityklė laiko? Na, aš save priskiriu vidutiniam skaitytojui, o ir mano skaityklė yra tokio modelio, kur išsikrauna gan sparčiai. Tai kartą pakrovus, man ji laiko savaitę. Mano mamai, kuri skaito žaibo greitumo, užtenka parai. Štai Svirplio skaityklės modelis, jei neklystų, laiko apie mėnesį, nors, pagal mane, jis rimtesnis skaitytojas už mane :D Čia jau viskas priklauso nuo įpročių..


  • Kas iš to pasirinkimo, juk skaitoma tik viena knyga

Tai faktas, kad ne dešimt vienu metu, nors žinau žmonių, kurie ir taip sugeba. Tačiau man tai tikrai neskauda, kad turėdama skaityklę galiu rinktis iš tūkstančio knygų, o ne iš penkių, esančių lentynoje. Taip sakant, tas kiekis – geriau ar blogiau, nesvarbu. Didelis pasirinkimas vienoje vietoje yra privalumas, o ne minusas. Juk yra nuotaikos skaitytojų – šiandien nori skaityti lengvą romaną, rytoj detektyvą, poryt filosofinius veikalus.. Galų gale, ar tai turi reikšmę, jei realioje lentynoje būtų dvidešimt realių knygų? Ar tai reikštų, jog jos yra skaitomos vienu metu?

  • Elektroninė knyga nekvepia

Va šita konservatoriškų pažiūrų el.knygos atžvilgiu dalis mane stebina labiausiai. Aš suprantu, kad tikrai malonu čiupinėti popierinę knygą. Asmeniškai man labai patinka gražūs viršeliai, o dar jei būna koks nors įdomesnis paviršius, bet va naujos knygos kvapas man nepatinka. Nei naujos, nei senos. Jei atvirai, man smirda, taip kad džiaugiuosi, kai naujos knygos kvapas pragaruoja. Taip pat sėkmingai galima pasiimti laikraštį ir uostyt. Šiuos mitus surinkau iš vienos fb diskusijos, tad tikrai susidarė įspūdis, kad žmonės perka knygas ne tam, kad jas skaitytų, o kad uostytų.. jei pasiseks mano varkė su kanapiniu popieriumi, tai žmonės galės ne tik knygas uostyt, bet dar ir rūkyt :D Elektroninė knyga nekvepia, ir užskaitau tai kaip privalumą :D Bet čia jau labiau skonio reikalas..


  • Kiek galima jau su ta elektronine erdve žaistis? Tai netikra.

Elektroninė knyga yra ta pati knyga, tik pateikta kita forma. Elektroninė knyga nėra kažkas sintetinio ar koks surogatas realiai knygai, tai tik nauja, lanksti ir prieinama Forma. Tokiu būdu būtų galima pasakyti, jog bendravimas telefonu, per fb ar skype irgi yra netikras. Ir žmonės ten netikri.

  • Elektroninė knyga jau ne knyga, o tekstas

Jei jau velsimės į šią filosofiją, tai galiu drąsiai pasakyti, jog toli gražu ne kiekvienas skaitydamas knygą ją ir skaito. Daug kas perskaito tik tekstą. O nuo to, ar ta knyga yra pateikta elektroniniu formatu, savo turinio vertės nepraranda nė per nago juodymą. Kitas dalykas, jei kalbama apie knygą kaip kūrinį, o ne turinį. Pvz., labai įspūdingas viršelis ir t.t. bet čia jau pažeidžiamas skaitymo principas „nespręsk apie knygą pagal jos viršelį“, ką konservatoriai ir daro..


Man dar labai įdomus pasirodė vienų iš elektroninės knygų priešininkų ale argumentas „kas jums mieliau, gyva gėlė ar dirbtinė?“ Jei dirbtinė gėlė pilnaverčiai atliktų gyvos gėlės funkcijas, ir dar su įvairiais pribambasais, nemanau, kad būtų labai dėl ko liūdėt. Ir kitas reikalas su knygomis. Elektroninė knyga yra lygiai tiek pat gyva, kiek ir popierinė. Nesiblaškant tarp tų sentimentų, tai elektroninės knygos suteikia lygiai tiek pat nuostabių įspūdžių, kaip kad tai padarytų ir senutė popierinė.


Realiai popierinė knyga turi savo žavesį, kuris man yra puikiausiai suprantamas. Kas nemėgsta knygų skaityti, nesupranta tos knygų mylėtojų euforijos. Anot neskaitančiųjų, tai yra grynas pinigų mėtymas, nes juk knyga neatneša jokios naudos. Neskaitantys knygų nesuvokia, jog knyga yra daugiau nei šiaip surištas popieriaus blokas, bet nuostabi istorija. Tai tarsi pasiskolinti prisiminimai ir patyrimas, kurie perskaičius knygą tampa tokie savi, ir tokie neišdildomi.
Taip, tu perskaitai knygą ir padedi ją į lentyną. Ir tas pasaulis lieka dulkėti toje lentynoje. Tačiau taip malonu netyčia praeinant užmesti akį į knygos pusę, ir tave vėl užlieja visi tie įspūdžiai, kvapą gniaužiantys nuotykiai, juokingos situacijos, ašarų pakalnės, ir šiltas liūdesys, kuris aplanko perskaičius belenkaip gerą knygą. Apimti nostalgijos paglostom knygos nugarėlę, nusišypsom ir grįžtam atgal į gyvenimą. Tai yra vienintelis dalykas, kurio negali suteikti skaityklė.


Kitas klausimas yra būtent įprotis. Man ne gaila, kad tiems konservatoriams nepatinka elektroninės knygos, man pikta, kad jie slepiasi už aukščiau išvardintų „argumentų“ vietoj to, kad tiesiog prisipažintų, jog tiesiog yra labiau pripratę prie popierinių knygų, jog jos jiems tiesiog labiau patinka, kad jie myli tą popierių, kvapą ir t.t., kas neturi nieko bendro su funkcionalumu ir knygos turiniu. Čia tas pats, kai kai kuriems patinka mechaninė pavarų dėžė, duona arba batonas, šunys arba katės ir t.t. ir t.t. Vien dėl to, kad kažkas nepatinka arba tiesiog nenori priimti naujovės, nereiškia, kad kažkas yra blogiau arba kas dar baisiau – netikra.


Elektroninių knygų nenuginčijami privalumai

  • Patogu keliaujant, nes užima minimaliai vietos
  • Didelis (praktiškai neribotas) knygų pasirinkimas
  • Galima skaityti tamsoje (manyčiau, šitai nelabai gerai akims, bet nemanau, kad mėgstantį skaityti žmogų šis argumentas kada nors yra sustabdęs „oi, ne.. paliksiu šią knygą pačioje įdomiausioje vietoje, nes juk susigadinsiu akis“.. cha cha)
  • Saugoma gamta (gal ne taip smarkiai, kaip to norėtųsi, tačiau vis tiek pliusas)
  • Dar vienas iš dažnų argumentų elektroninių knygų nenaudai – piratavimas. Sutinku, tai yra rimtas reikalas, ypatingai kalbant apie lietuviškas knygas, kurias ir sunkiausia rasti elektroniniu formatu, tačiau jau dabar yra puikiausių sprendimo būdų – prenumerata. Tu sumoki tam tikrą simbolinį mokestį ir skaitai ką nori ir kiek nori. Knygų skaitytojai vis tiek yra sąmoningi padarai ir supranta, jog lietuvišką leidybą reikia remti, nes kitu atveju nebus ką vogt ir dėt į internetą, tad turėtų gan noriai tokius dalykus finansuoti. Aš ir pati, nors ir neskaitau tų knygų iš lietuviškų puslapių, užsisakau vieną kitą prenumeratą vien tik iš idėjos, ir kitiems rekomenduoju.


2016 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Kai nereikia stengtis pamėgti darbą..

Pastaruoju metu tiek daug negatyvo aplinkui. Ir čia nieko bendro su mano požiūriu į gyvenimą nėra. Tiesiog taip jau atsitiko, jog daug aplinkui sergančių, ir ne vien kokiu tai banaliu gripu, bet turi rimtų sveikatos sutrikimų. Taip pat liūdna, kai pažįstami turi rimtų problemų gyvenime, ir negali pasidžiaugti tuo, ką turi. Ir spaudoje daug įvairių nemalonių pranešimų. Kažką panašaus pastebėjo mano vadovė. Tiksliau, ji pastebėjo, jog mūsų kolektyve pradėjo lakstyti juodos katės. Asmeniškai aš tų katukių nepastebėjau, bet vadovė sumąstė, kad tegul laksto baltos katės. Paėmė ir prikarpė baltų kačių iš popieriaus, kad kažką gražaus parašytume apie kolektyvą ir pasiskaitytume vieni kitų išmintį. Pasigriebiau sau vieną nedidelį katuką, tai pagalvojau, tegul tupi sau prie monitoriaus. Tada paėmiau dar vieną, tokią riebesnę katukę.. ir tą pasodinau prie monitoriaus.. žodžiu, dabar ir darbe turiu kačių karalystę :D

2016 m. lapkričio 19 d., šeštadienis

PFAF.009 Clifford D. Simak - Vilkolakio principas

Šią knygą „pradėjau“ skaityti rudens pradžioje. Aš vis stebėjausi, kodėl taip ilgai užtrukau, nes juk knyga tai labai lengvai skaitėsi ir be jokių strigimų.. Juk ir užimtumas pas mane dabar kaip tik sumažėjęs.. bet tada supratau, kad tai lėmė viešasis transportas. Kad nusigaučiau į buvusį darbą, užtrukdavau troleibusu iki 40 minučių, tad patys suprantat, kad laiko skaitymui turėjau sočiai.. o dabar.. 15 minučių užtrunku, jei koks kamštis :D O ir ne visada gaunu atsisėst, kad būtų galima skaityti, taigi.. man teko sąmoningai išskirti laiką skaitymui. Taigi.. dabar skaitau prieš miegą. Po ne daug, bet vis geriau nei nieko, kaip kad šį rudenį, kadangi man iki metų pabaigos dar reikia perskaityti 9 knygas :D
Pagal mano didįjį sąrašą pagaliau priėjo eilė Clifford D. Simak „Vilkolakio principui“ (the Werewolf Principle, 1969). Ši PFAF dalis susideda iš romano „Vilkolakio principas“ ir trumpo apsakymėlio „Pasaulis, kurio negali būti“ (the World That Couldn't Be, 1958). Bendrai paėmus, romaną skaityti buvo įdomiau, tačiau apsakymėlio pabaiga mane nustebino žymiai stipriau. Realiai vien dėl pabaigos verta buvo skaityti tą apsakymą. Na, bet trumpai apie siužetą..
Tolima ateitis. Endriu Bleikas rastas atvirame kosmose užšaldytas gelbėjimosi kapsulėje. Po atgaivinimo jis nieko neprisimena. Pasaulis jam yra svetimas, žmonės tuo labiau, tačiau nė pats nesuvokia, kiek tolimas jis pats yra žmonėms. Maža to, kad jis nieko neprisimena, jis dar ir sugeba pasiversti kažkokiomis neaiškiomis būtybėmis..
Labiausiai man šioje knygoje patiko iškelta žmogiškumo ir žmoniškumo problema. Ką mes apskritai laikome žmogumi? Šioje knygoje ėjo kalba apie žmogaus modifikacijas, patobulinimus.. ir kai pagalvoji, kad žmogų maksimaliai pakeiti, ar jis vis dar lieka žmogumi, ir kiek jame žmogiškumo lieka? Knygoje buvo kalbama apie kažkokius tai rūmus, kur buvo laikomi didieji protai tiesiogine to žodžio prasme. Tarkim, ateina kokiam nors didžiam protui laikas mirti, tai paima ir jo protą įrašo. Prireikus galima su juo pasikalbėti ir pan. Tai yra žmogaus protas, bet ar tai yra žmogus? O jei paimtume ir sukurtume organizmą, identišką žmogaus, ir suteiksime jam protą.. ar tai bus pilnavertis žmogus? Būtent šis klausimas mane visada ir liūdina, jog sukūrus dirbtinį intelektą liekame atsakingi už jo pasmerkimą. Iš karto prisimenu filmą „Automata“, kur robotai išvystė sąmonę. Žodžiu, nesiplėsiu čia ta tema, bet klausimas šiaip vertas dėmesio.

O apsakymo siužetas paprastas. Žemietis sumąstė padaryti kažkokių uogų plantacijas svetimoje planetoje. Įdarbino čiabuvius, kurie šiaip labai keisti jau vien dėl to, kad jie neturi jokios lyties, o ką jau kalbėti apie bendravimo ypatumus ir papročius. Ir taip jau atsitiko, kad kažkas apėdė daigus. Dunkanas, pagrindinis veikėjas, nusprendė, kad visko taip nepaliks ir leidžiasi medžioklėn. Vienintelis dalykas, ką jis žino, jog jam reikia sumedžioti Citą, kuri yra tabu ir kurios neįmanoma nužudyti. Bent jau čiabuviai taip sako. Taigi.. visas apsakymas apie medžioklę. Bet pabaiga tokia galinga, kad tikrai verta buvo skaityti :D Labai rekomenduoju :D

2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Miss Peregrine's Home for Peculiar Children vs. Doctor Strange

Suprantu, lapkričio pirmoji yra kaip ypatinga data, kai prisimename tuos, kurie išėjo. Tą dieną žmonės vyksta aplankyti kapų ir t.t. Savo atveju nesijaučiu turinti atlikti tokią pareigą, nes man brangius išėjusius žmones prisimenu net labai dažnai, o poreikio lankytis kapuose iš viso nejaučiu. Nebent kartais, nes ten šiaip ramu. Apskritai man kapai už trijų minučių kelio pėstute, tad jokios atrakcijos tame nėra ir kažkaip TĄ dieną nesilankau. Ne dėl to, kad maištaučiau „prieš sistemą“. Tiesiog ten labai daug žmonių tą dieną. Nors ir labai gražu, kai visos kapinės šviečia nuo žvakių. Iš kitos pusės, mane pjauna tos amžinos lenktynės „kieno kapas gražesnis, madingesnis ir t.t.“.

Taigi.. turėdama laisvą dieną nusprendžiau su kompanija nueiti į kiną. Aplankėm net du filmus. Pirmas ju „Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children“ (Panelės Peregrinės ypatgingų vaikų namai). Filmas nustebino net labai ir tik gerąja prasme. Aš kaip tik neseniai visų klausinėjau, ar kas galėtų parekomenduoti kokį gerą siaubo filmą, tai po šio filmo siaubo filmo dar ilgai nereikės ieškot :D Filmas kaip ir skirtas šeimai, bet aš tai nelabai linkusi su tuo sutikti. Labai jau plona ta linija. Nemanau, ar jis tiktų vaikams iki kokių 12 metų..
Siužetas realiai labai paprastas. Berniukas netenka senelio, kuris jį vaikystėje dažnai prižiūrėjo ir pasakojo įvairias istorijas apie neįtikėtinas galias turinčius vaikus. Tačiau kaip suaugusiųjų pasaulyje dažniausiai ir būna, jog tokie senelio „išsišokimai“ yra nurašomi išsigalvojimams ir senatviniam suvaikėjimui. Bet mes juk suprantam, kad senelis nemelavo. Ir pagrindinis veikėjas apsisprendžia, kad jis turi nuvykti į tą salą ir aplankyti tuos namus, kur jo senelis užaugo. O tada tai prasideda.. garbės žodis, kaip ir pasakot nėra ką, bet žiūrisi filmas labai gerai. Taip tobulai išlaiko įtampą. Ir toks spalvingas.
Iš aktorinės pusės mane labai maloniai nustebino aktorė Eva Green, kadangi šiame filme ji neįtikėtinai daug šypsojosi. Ką, beje, darė ir Samuel L. Jackson. Tiesa, filmas sukurtas pagal knygą. Mačiau, kad lietuvių kalba yra net trys dalys išleistos dar 2012 metais. Nežinau, ar filmas mane tiek sužavėjo, kad pulčiau skaityti, bet žinau tikrai, kad filmą pažiūrėsiu dar ne kartą.
Papasakosiu, kas man labiausiai šiame filme patiko – laiko valdymas. Man visada laiko koncepcija buvo įdomi, bet šiame filme laiko elementas atlieka praktiškai lemiamą vaidmenį. Situacija yra tokia, kad yra tokie imbrinai. Jais gali būti tik moterys. Imbrinai taip pat gali pavirsti paukščiais, tačiau pagrindinė jų ypatybė yra laiko valdymas. Na, ir kaip patys suprantam, ypatingi vaikai savo ypatumą atskleidžia jau vaikystėje, ir kad jų nepersekiotų, ypatingus vaikus paima į tokius namus, kur jie gali mėgautis vaikystę ir būtų saugūs. Imbrinas (šiuo atveju Mis Peregrine) sukuria laiko kilpą. Ją sukuria tą dieną, kai niekas nevyksta, visi yra saugūs ir laimingi. Šiuo atveju laiko kilpa sukurta tą pačią akimirką, kai karo metu nacių bombonešiai sugriovė šiuos vaikų namus. Taigi, ypatingieji vaikai pasilieka išgyventi tą pačią dieną iš naujo ir iš naujo. Jie nesensta, tačiau jie suvokia laiko tėkmę, tik tiek, kad ji jų neveikia. Ir tokių laiko kilpų yra daugybė visame pasaulyje, tik kiekviena laiko kilpa priklauso skirtingam laikui. Maža to, tarp jų galima keliauti.. Taip kad patys turbūt supratot, filmą labai rekomenduoju :D

Kitas filmas, kurį žiūrėjom „Doctor Strange“ (Daktaras Streindžas). Istorija irgi nieko mandro. Genialus ir nepastebintis savo dievo komplekso neurochirurgas patenka į avariją ir.. o ne, jis nebegali operuoti, nes jam dreba rankos! Jį tiesiog apsėdo manija, jog jis žūtbūt turi susigrąžinti rankas, kad įgautų gyvenimo prasmę. Ir taip jis vargsta su įvairiomis beprasmėmis operacijomis, kol nesužino apie vieną vietą, kur net beviltiški žmonės pasveiksta. Ir jis sunkiai, bet randa tą vietą. Atvykus tenai, jam tenka pamiršti apie logiką, išdidumą ir kitus dalykus, kuriuos jis laikė būtinybe, kadangi tam, kad pasveiktų, jam tenka labai daug ko išmokti. O besimokant sužino apie amžiną gėrio ir blogio kovą.
Nepaisant to, kad filmas ganėtinai nuspėjamas, jį žiūrėti vis tik labai malonu. Filmas kupinas tikrai juokingų momentų, efektai stebinantys, o ir pats Benedict Cumberbath pirmą kartą man pasirodė itin patrauklus vyras.

Atvirai pasakius, pirmas filmas mane labiau nustebino, tačiau ir „Doctor Strange“ labai maloniai susižiūrėjo. Tikrai šie filmai buvo verti 10 eurų. O dabar laukia savo eilės kiti gan įdomiai pasirodę filmai. Vienas kažkas panašaus į Harį Poterį, o kitas apie kontaktą su ateiviais. Tai turbūt pirmas filmas istorijoje, kai Žemės likimas atsiduria vertėjo rankose :D Ai, tiesa, dar reklamavo visai įdomius filmus apie karą. Vienas su Brad Pitt, kur jis veda moterį, kuri vėliau tampa įtariamąja vokiečių šnipe. O kitas dar įdomesnis – apie vaikiną, kuris stoja į kariuomene, kad galėtų išgelbėti kaip įmanoma daugiau gyvybių, tačiau dėl savo įsitikinimų negalintis paimti ginklo į rankas. Ale paremtas tikra istorija. Žodžiu, šiam laikotarpiui tikrai bus ką pažiūrėt :D