2016 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

Do you believe?

Draugė labai rekomendavo pažiūrėti 2015 metų filmą „Do you believe?“. Kadangi man tokie siužetai visai patinka, pagalvojau, jog ir šis filmas kaip ir turėtų patikti. Deja..
Sklando neįgarsinta dogma, jog ateistai nieko nenusimano apie tikėjimą ir religines tiesas. Net man pačiai buvo įdomu, kodėl ateistai šiuo klausimu dažnai būna net labiau apsišvietę šuo klausimu nei teistai. Viskas yra daug paprasčiau. Būtent dėl tų „tiesų“ ateistai ir „gimsta“. Besivadovaujantys kritišku mąstymu, nagrinėdami tas „tiesas“, ateistai suvokia tą religijos prieštaringumą ir logikos nebuvimą, dėl to ir tampa ateistais.
Kitaip nei dauguma ateistų, aš nemanau, kad tikėjime viskas yra vien tik blogis, nes tokiu atveju ateistai niekuo negeresni už teistus. Bet kokie kraštutinumai nepriveda prie nieko gero. Iš tikrųjų didžiausia problema yra ne pačiose idėjose, nesvarbu, ar kalba eina apie tikėjimą ar valstybės valdymą, o pačiuose žmonėse. Jie kiekvieną mintį interpretuoja savaip ir vardan tos minties kartais ryžtasi tikroms beprotybėms.
Kalbant apie minėtą filmą, jame per daug įvarčių į vienus vartus. Tiksliau, jokių vartų nėra. Tiesiog sukurta graži pasaką, kurioje šimtus kartų minimas Jėzus. Filme yra daugybė nelaimingų žmonių, kurie net ir nakvodami automobilių stovėjimo aikštelėje dėkoja Jėzui už tai, ką jie turi. Ok, tebūnie. Jei jiems tai suteikia viltį ir paguodą, tebūnie. Jau geriau taip nei griebtis butelio.
Tačiau vienas momentas mane filme rimtai suerzino. Ten buvo toks siužetas, kaip greitosios pagalbos darbuotojas jau niekaip negalėdamas padėti nukentėjusiam bando su juo ale pasimelsti, suteikti žmogui ramybę, kurios jam iš tikrųjų reikėjo. Žinoma, žmogus miršta, bet vėliau paaiškėja, jog jis ir jo žmona net priklauso kažkokiai organizacijai, kuri yra prieš tikėjimą. Suprantama, žuvusio žmona paduoda į teismą tą darbuotoją, kadangi yra įsitikinusi, jog anas atsisakė suteikti jam skubią pagalbą, kol tas nepripažins Dievo buvimo. Žinoma, kad to nebuvo. Darbuotojas darė viską, kas buvo jo valioje. Na, ir dėl tokių siaubingų dalykų tas darbuotojas gali visko netekti. Kaip jau galite įtarti, nabagas nė neketina atsisakyti savo žodžių, atsiprašyti ir t.t. Atsitinka taip, kad jį sužlugdyti imasi ganėtinai žiauri advokatė. Tačiau galite numatyti į priekį, jog šis greitosios pagalbos darbuotojas netikėtai išgelbsti tą pačią advokatę. Štai, jau artėjam prie to momento, kuris mane suerzino. Moteris paklausė, kodėl jis ją išgelbėjo, o jis pacitavo kažkokią nesąmonę iš serijos „atsuk kitą skruostą“. Kamooon! Tu esi gelbėtojas! Ji yra auka! Jei tau DIEVAS nebūtų to liepęs, būtum palikęs žmogų sudegti gyvą???
Man labai pikta, kai teistai ypatingai akcentuoja vertybių sistemos įpiršimo teoriją. T.y. jei tu esi netikintis, tai reiškia, tau nėra nieko šventa, tu nesugebi atskirti gėrio nuo blogio, teisingų poelgio nuo neteisingų, ir tai automatiškai reiškia, jog „atstumdamas“ Dievą, tu pasirinksi patį baisiausią, nuodėmingiausią kelią iš visų. Tačiau daugybė pavyzdžių liudija apie tai, jog klysta visi, o ir vertybes vienokias ar kitokias taip pat turi visi nepaisant to, tiki jis Dievu ar ne.
Man labai norėtųsi susipažinti su nuoširdžiai tikinčiu žmogumi, kuris atitinka tos krikščioniškos meilės stereotipą, nes dažniausiai teko susipažinti tik su tikinčiais iš reikalo arba teistais snobais. Kalbant apie tuos teistus snobus, man nuoširdžiai pikta, kai jie yra priešingybė to, ką skelbia ta nuoširdžioji aka geroji religinė pusė. Dažniausiai tie snobai teistai nejaučia nė menkiausios užuojautos ir su pasimėgavimu skelbia, kokios kančios laukia nelaimingąjį ateistą.. Bet va tokių teistų, kurie dėl kito paskutinius marškinius atiduotų, nope.. kažin ar net kunigą pas mus pavyktų tokį rasti :)

Kaip ir visame kame, reikia pradėti nuo savęs..

2016 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Why so serious?

Jau labai seniai teigiau ir tebeteigiu, jog lietuviai neturi savo humoro kultūros. Tai geriausiai iliustruoja televizija – kiek yra nemirtingų humoro laidų? Kalbu tiesiog apie tą paprastą humorą, kur slypi gyvenimo filosofija, ir jokiais būdais nepainiokite to su pramoginėmis laidomis. Galime prisiminti tokį humoro festivalį „Juokis“, kuriame aš nematau nieko juokingo. Žmonės apsirengia kaimiečiais ir juokauja tokiomis kvailomis temomis, kad net graudu, o ne juokinga. Tai turbūt ir lėmė šio renginio "populiarumą". Įdomesnis anekdotas ar istorija 95% versti iš vienos ar kitos kalbos. O ką kalbėt apie parodijas? Užsidėjai panašų peruką, pasileidai fonogramą, ir tai jau parodija? Nesuprantu, kaip tokiems atlikėjams ne gėda..
O dabar pagalvokime, kas lietuviams yra juokinga.. Dviračio žynios. Nes jose stumiama ant valdžios. Juk tai savaime suprantama turi būt juokinga, nes juk esam mes ir yra jie. Valdžia tai ne žmonės, dėl to reikia visada būti anapus barikadų pusėje. Kas dar? Radistai. Tikrai nesistebiu, kodėl radistai tokie populiarūs. Nes vėlgi – stumimas. Tiesa, ne ant valdžios, bet juk koks skirtumas? Svarbiausia, kad tik stumtų. Nes juk juokinga.
Kodėl aš šio dalyko nelaikau humoro kultūra? Todėl kad žodyje kultūra slypi švietimo reikšmė, o turimas humoras jokiais būdais neužsiima švietimu. Atvirkščiai, jis bukina. Ir asmuo, nesugebantis kritiškai mąstyti, yra pasmerktas galvoti, jog tai yra normalu. Nesakau, kad tokio humoro nereikia. Reikia. Tačiau jam turi būti atsvara, kurios pas mus nėra.
Yra daug stumiančių, jog amerikiečių humoras yra lėkštas. Taip yra todėl, kad tie žmonės nėra susidūrę su tų pačių amerikiečių kokybišku humoro jausmu. Net ir tie patys hamburgerių aukos turi humoro kultūrą. O štai bent kiek mąstantis lietuvis neturi atsvaros piktam ir lėkštam humorui.
Visi anekdotai seniau buvo tiesiog išverstos iš rusų kalbos, dabar gi viskas verčiama dar ir iš anglų kalbos. Kaip tik neseniai įsigijau savo buvusios dėstytojos knygą apie juoko kultūrą, tiesa, nežinau, kieno, mat pirkau tik dėl to, kad apie humorą ir kad mano dėstytoja parašė. Reiks paskaityti ir pažiūrėt, kas gi ten linksmo.
Kodėl aš esu tokia kategoriška lietuviško humoro atžvilgiu? Todėl, kad jis yra nekokybiškas. Manau, turiu neblogą humoro jausmą, kurio diapazonas ganėtinai platus. Platus – reiškia, jog suprantu kas viename ar kitame prikole yra juokinga, tačiau tai nereiškia, jog man tai yra juokinga. Kalbant apie kokybę, kur tie standartai, koks humoras yra kokybiškas? Galiu garantuoti, jog yra atlikta belenkiek tyrimų ir parašyta krūva darbų šia tema, bet pasidalinsiu tik keliais momentais, kurie turi būti esminiai humoro kultūroje.
Autoironija. Saikinga savikritika yra sveiko proto požymis, žmogus priima save tokį, koks yra. Tas pats turi atsispindėti ir humore. Pavyzdžiui, koks lietuvių patiekalas yra mėgstamiausias? Teisingai, lietuvis. Ko lietuvis taip šypsosi? Taigi kaimyno tvartas dega. Šiuose anekdotuose slypi gilios šaknys apie mūsų kultūrą, tai kad mes esame pikti ir net žiaurūs savo pačių gentainių atžvilgiu. Pasijuokę mes turime pasidaryti išvadas, kad gal vis dėlto laikas kažką keisti? Tačiau tokių anekdotų iš tiesų nėra daug, kad jie priverstų susimąstyti.
Humoro turinys. Pasakojant juokelį, turi ryškėti tam tikros vertybės. Ir kalbant apie vertybes, tai kalbu ne apie antrą galą, alkoholizmą ar stumimą ant kaimyninių šalių gyventojų. Pavyzdžiui, lietuvių labai mėgstamas stumimas ant lenkų man yra toks apgailėtinas, kad net graudu, jog kažkam juokinga. O juokinga dėl to, kad patys esam nelaimingi, tad bandydami vartyti kitus ale jaučiamės geresni. Nors realiai taip nėra. Nesam nei geresni, nei blogesni. Visi esam tokie, kokie esam.
Subtilumas. Kokybiškas humoras turi kutenti pilkąsias ląsteles, o ne jas pūdyti. Turi būti intriga. Turi būti tas akimirkos malonumas „tai va kur šuo pakastas!“. O ne laukimas, kada pagrindinis veikėjas nusipers, kam nors vožtels arba, irgi vienas iš favoritų, riebiai nusikeiks. Nope, nope.
Kalbant apie juodąjį humorą, yra du tipai žmonių – kurie jį supranta ir kurie nesupranta. Asmeniškai man juodas humoras patinka. Bet jo nesuprantantys žmonės labai klaidingai interpretuoja tą „patinka“. Jie laikosi tokio principo, kad jei patinka, reiškia, jog pritari. Tai yra ne tiesa. Juodasis humoras yra vienas iš kovos būdų su tuo, iš ko juokiamasi. Prisiminkime nuostabųjį Sruogos „Dievų mišką“. Tai yra linksmiausia lietuvių literatūroje knyga, nors jos tema nelabai juokinga. Tačiau ši knyga yra puiki iliustracija, kaip per humoro jausmą bandoma apsiginti nuo nelaimių. Elementari situacija su maža alga. Vienas bėdavosis „vai vai, kaip nėra pinigų“, o kitas juokaus „na ir gerai, nereiks dažnai į parduotuvę bėgiot“ :D
Taip kad daugiau šypsenų ir mažiau piktumų, nes kenkia ne tik humoro kultūrai, bet ir kepenims. Aš rimtai.

2016 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Pirkti ar nepirkti internetu? Koks dar klausimas!

Na, tai dar kartą apie pirkimą internetu. Tai, ko gero, neišsemiama tema. Manau, kad būtent prekyba internetu išgelbėjo Lietuvos paštą nuo merdėjimo. Bent jau seniau taip ir atrodė, kadangi seniau žmonės siųsdavo siuntinius vieni kitiems, o dabar patys sau, užsisakydami prekes internetu.
Bet ne apie Lietuvos paštą aš čia norėjau pakontempliuoti. Neseniai iš Rde.lt atsiėmiau užsakytus riedučius, viskas buvo puiku, gal išskyrus patį aptarnavimą Savame prekybos centre. Šiaip kas mane labiausiai nustebino, jog su manimi labai operatyviai susisiekė jų vadybininkas ir informavo, jog prekė vėluos. Aš, kaip nereiklus klientas, pasakiau, whatever.. Nedega gi :D Tačiau riedučiai ir po žadėto laiko taip pat neskubėjo manęs nudžiuginti, o bet tačiau.. vadybininkai vėl patys su manimi susisiekė be jokių raginimų ir ieškojimų :D Vėl sutarėm, kad palauksiu, nieko baisaus :D Sakyčiau, tikrai labai profesionalu iš jų pusės.
Apskritai pirkimas internetu man tapo rutina. Jei mane domina kokia nors prekė, aš ją gūglinu, skaitinėju, ir jei susidomiu, užsisakau iš ten, kur tą prekę siūlo pigiausiai. Per mėnesį vidutiniškai padarau įvairių užsakymų nuo vieno iki trijų iš skirtingų e.parduotuvių. O kartais nutinka, kad ir daugiau. Pavyzdžiui, praktiškai kiekvieną mėnesį užsisakau knygų (kartais net po kelis kartus). Aną mėnesį užsakiau draugėms dovanų puodelius su užrašais, tuos pačius riedučius. Netgi duonos skrudintuvą užsisakiau į namus pigų tokį, nes pristatymas nemokamas. Dar katei kas 2-3 mėnesius užsakau sauso ėdalo paką, kad nereikėtų vargti su vežiojimu iš Kauno į kaimą, nes taip yra ne tik patogiau, bet ir pigiau. Realiai, užsakyti kačių maistą į namus pigiau nei užsisakyti picą :D
Ir štai netyčia interneto platybėse užtikau įvairius nusiskundimus tai viena parduotuve, tai kita. Klientai pastoviai skundžiasi tai prekėmis, tai aptarnavimu. Na, realiai, kuo daugiau jie gali skustis? Ir niekaip nesuprantu, ar čia aš tokia protinga, ar visi kiti tokie kvaili? Tfu, tfu, tfu, niekada negali žinoti, kada gali nutikti pirmas kartas, tačiau kada ką beužsisakyčiau, viskas ėjosi kaip per sviestą. Nesuprantu. Na, buvo tam tikri nelamonumai su varle.lt seniai seniai, kai užsakyti flashai niekaip nenorėjo atkeliauti ir man teko ne kartą skambinti ir teirautis, kaip ten tas mano užsakymas laikosi. Bet vis tiek aš prekes gavau, o ir jomis skustis tikrai neturiu dėl ko. Iki šiol tie flashai man kuo puikiausiai tarnauja. O jei tų flashų ir nebūčiau gavus, vis tiek gi pinigus grąžintų, atsiprašant, ne šiknon dėtųsi.
Pastebėjau, kad labai dažnai žmonės jaučiasi apgaudinėjami prekių pristatymo klausimu. T.y. jie užsisako prekę, tačiau bac, nutinka taip, kad prekės nėra, arba ją pristatys labai negreitai. Aš tai sakyčiau, jog čia pačių žmonių neatidumas. Rimtesnės e.parduotuvės šį klausimą labai šauniai išsprendė pateikdamos informaciją, kada bus galima tikėtis prekės, o esant abejotinam likučiui, rekomenduoja teirautis pas konsultantą.
Žmonėms sunku suvokti, jog realiai parduotuvių tikslas yra uždirbti, o ne apmauti klientą, kai šiuo metu blogi komentarai plinta kaip maras. Aš taip įsivaizduoju, kad jie mato tik norimą prekę ir mokėtiną sumą – viskas. Visa kita informacija jiems yra neaktuali.
Dar yra atskira kategorija – kvailos moterys. Tik nepagalvokit, čia joks ne seksizmas, tiesiog panašių komentarų sutikau tik iš dailiosios pusės, vyrai šiuo klausimu kažkaip susilaikė. O kalbu būtent apie drabužių pirkimą internetu. Manyčiau, realiai tai yra pats rizikingiausias dalykas perkant internetu, nes vienaip tas rūbas atrodo monitoriuje, antraip atrodo ant modelio, ir dar trečias vaizdas, kaip jis atrodys ant potencialaus pirkėjo. Juokingai graudu būna tada, kai įspūdingų apimčių moterys žiūri kokį aliexpress rūbų asortimentą, kur modeliai dažniausiai būna smulkios azijietės, ir potencialios užsakovės įsivaizduoja, kad tas rūbas joms taip pat labai šauniai tiks. Jei vis tik pavyks sutilpti, jau kitas reikalas :D Tos kvailos moterys nesupranta, kad rūbas iš jų lieknų gražuolių nepadarys, ir jei nėra patenkintos gautu rezultatu, tai įgytas rūbas čia turi mažiausiai įtakos :D Puikiausiai iliustruoja „Vedęs ir turi vaikų“ scena, kai Pegė klausia Elo, ar jos suknelė nestorina.

Dar labiausiai mane šokiruoja, kai žmonės perka internetu tokius dalykus kaip vestuvinės suknelės. Kamon, moterie. Kokių pigių narkotikų prisirijai? Jei tavo kūno sudėjimas yra tolimas nuo standarto, kokiems velniams švaistyt laiką, pinigus ir nervus? Juk ir taip suprantama, kad ta suknelė tau netiks.
Kalbant apie moteris, esančias arčiau to „standarto“, jos irgi sugeba apsišauti. Dažniausiai skundžiasi, jog kažkas arba per didelis arba per mažas. Net ir tokiam reikalui yra sprendimas – gūglink. Tikrai yra daug merginų ir moterų, kurios mielai dalinasi savo pastebėjimais, kaip ten su tais dydžiais vienoje ar kitoje parduotuvėje. Galų gale, tingi gūglint, parašyk konsultantui ar į parduotuvės el.paštą, jei jau tingi skambint :D
Kitas dalykas, kuris yra bendras visiems, tiek vyrams, tiek moterims – garantija. Kadangi jau esu sukaupusi nemenką patirtį bendraujant su klientais, tai suprantu vieną labai jų populiarų bruožą – laki vaizduotė. Nesvarbu, kokia paslauga jie besinaudotų, jie visada turi kažkokį savo suvokimą apie paslaugą, jos tiekimą ir klientų aptarnavimą. Gerai, jei tas suvokimas sutampa su realia situacija, tačiau (dažniausiai) būna ir tokie atvejai, kad klientas elementariai nepaskaitęs taisyklių pradeda reikalauti teisybės. Tai vėlgi tas pats neatidumas, kai instrukcijas pradedam skaityti, kuomet prietaisas jau nebeveikia :D Niekaip negaliu suprasti, kaip žmonės taip drąsiai drasko akis dėl savo žioplumo. Jau kas kas, bet garantiniai elementai yra aprašyti visur labai kruopščiai, tad pirmiau praverstų pasiskaityti garantinį taloną, o jau tada vežti prekę. O kaip ir minėjau aukščiau, galima ir internetu pasiteirauti.
Kalbant apie vėluojančias prekes, mane tie nekantrūs klientai net savotiškai erzina. Gal dėl to, jog pati niekada dėl tokio dalyko nekeliu triukšmo. Kai prekė vėluoja, aš galiu drąsiai statyti sąlygas, kad prekę pristatytų tada ir tada po gavimo, nes jei negali pristatyti prekės tada, kada galėjo iki vėlavimo, tai jau ne mano bėdos. Tačiau dėl to peštis irgi neteko. Na, vieną kartą per patogupirkti.lt kažkodėl sistema praignorino mano užsakymą, bet tai kokia čia tragedija, juk prekes vis tiek gavau :D
Visai kitas dalykas, kai užsakai kokią dovaną, ir prekių pristatymas tampa vienu iš esminių klausimu. Tačiau ir čia nereikia žiopsoti. Jei užsakai kažką prieššventiniu laikotarpiu, rizika, kad prekė vėluos ar jos iš viso nebus, žymiai padidėja, kadangi tokių „protingų“ piliečių yra labai daug :D Iš anksto dovanas ruošia vienetai.. Taip kad irgi nereikia per savo žioplumą kaltinti el.parduotuvių.

Ir ne, man už reklamą niekas nemokėjo :D

2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Suicide Squad

Jau galvojau, kad neteks apsilankyti šiame filme, bet kad jau atsirado šis įrašas, reiškia, aš jį mačiau. Iš tikrųjų filmas pasirodė esąs daug rimtesnis, nei buvo reklamuojamas, nors smagių momentų tikrai buvo ir ne vienas.
Siužetas paprastas, JAV nacionalinis saugumas suka galvą dėl žmonių, turinčių super galių. Betmenui ir co pavyko sugaudyti šiuos nedoruosius pokemonus ir pasodinti už grotų. Ir štai vienai labai svarbiai nacionalinio saugumo moteriai nušvito, jog galima tuos blogiukus išnaudoti, o kad anie būtų paklusnūs ir nekeltų bangų, suleido po nano bombą kiekvienąm į kaklą. Šiaip įdomus sprendimas, pasiųsti blogį kovoti su blogiu..
Nors Will Smith yra mano net labai mėgstamas aktorius, tačiau jis manęs jau seniai nestebina. Taip, gražus, pasportavęs vyrukas, jau amžiuje.. na, juda gražiai, o čia dar ir pašaudė.. meh.. Tad nenuostabu, jog praktiškai visų žiūrovų dėmesį ir simpatijas užkariavo kuoktelėjusi Džokerio ir Harli Kvin porelė. Jei atvirai, mane pačią tik jų, o tiksliau Harli Kvin siužeto linija labiausiai ir domino. Labai nustebau, kai pagūglinus supratau, jog tą aktorę Margot Robbie teko matyti labai daug kur, tačiau kažkaip ji man taip neįsiminė. Nes paprasčiausiai būdavo tiesiog graži mergina. Šiame filme ji buvo ne tik graži mergina.
Kalbant apie gražias merginas. Chebrai reikėjo kovoti su beveik 6000 metų senumo ragana, kurią vaidino Cara Delevingne. Žiūrint filmą mane draskė abejonės. Kažkaip man gražiau, kai raganos būna gražios moterys, o pasakyti, kad Cara yra negraži, kažkaip neišeina, bet šiame filme ji man priminė 2006 metų filmo "Penelope" aktorę Christina Ricci, kuri nėra tokia jau graži.. na, skonio reikalas, bet kaip ragana, tai tikrai neįspūdinga. Prisiminkime Charlize Theron arba Angelina Jolie ir t.t. Visos jos moteriškos, stiprios, žavios.. o šita ragana buvo tokia meh.. Bet tada pagalvojau, jei ir ragana būtų graži, tai tada filme atsirastų konkurentė Harli Kvin, o kūrėjai, kaip suprantu, norėjo, jog filmo pagrindinė gražuolė kaip tik ji ir būtų.
Dar labiau mane nustebino Jared Leto. Prieš žiūrint filmą, nebuvau gūglinusi aktorių, tik trailerį pažiūrėjau, tad žiūrint filmą man kilo labai daug klausimų dėl Džokerio. Žiūriu ir galvoju, ar tik ne Leto ten vaidina.. nors tikrai nesu šio aktoriaus gerbėja, tenka pripažinti, jog jis turi kažko tokio, kas priverčia jį pažinti, nesvarbu, kokį vaidmenį beatliktų. Man jis kažkuo primena Johnny Depp'ą, kadangi taip pat atlieka labai labai įvairius ir net drąsius vaidmenis. Ypatingai mane stebina, kai tokie simpatiški vyrai vaidina tikrus siaubūnus..
Taigi.. jungiuosi prie tos liaudies, kuri pageidauja, jog būtų parengtas atskiras filmas apie šią bepročių porelę.. Ne, aš tikrai nesakysiu, kaip tai daro dalis internautų, jog norėčiau tokių santykių, nes tikrai nenorėčiau :D Man patiktų ir paprastas, nuobodus gyvenimas su nuspėjamais ketinimais, tačiau pažvelgti į šios porelės beprotybes būtų visai smalsu.
Ar verta šį filmą žiūrėti? Taip, verta. Kine, nebūtinai. Ir tik ne 3D. Nesuprantu aš tų kūrėjų. Tik pinigą darosi iš to 3D, o pačio efekto tai toks minimumas. Pagrinde jaučiasi tik kai rodomi priekiniai ir baigiamieji titrai. Na, dar truputį vandeniu pasitaško, viskas. Taip kad kantriesiems rekomenduoju sulaukti kokybiško vaizdo ir žiūrėti kokiame nors nuosavame ekrane :D

2016 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Šis bei tas apie rašymą..

Taip jau nutiko, kad teko sudalyvauti dar keliose literatūrinėse diskusijose, tad nusprendžiau tam tikrais pastebėjimais pasidalinti su jumis. Diskutuojama buvo keliomis temomis, ir viena iš jų yra – autoriaus pamėgdžiojimo baimė. Pvz., būna taip, jog dievinate kokį nors autorių ir patys kuriate panašiame žanre, ir tuo pačiu bijote, jog iš tikrųju jūs ne rašote, o kopijuojate mėgstamą autorių. Ši baimė rašytojams yra labai natūrali. Pamenu, net mane vienu tarpu tokia persekiojo, ir dabar matau, jog visiškai be reikalo. Na, bet čia ne esmė. Baimė pamėgdžioti kyla tada, kai pačiam trūksta kūrybiškumo arba pasitikėjimo savimi. Tačiau rašyti taip, kaip rašo koks nors mėgstamas autorius – nėra blogai. Tai gali tapti vienu iš būdų mokytis rašyti. O yra tokių talentingų plagiatorių, kurie sugeba meistriškai nukopijuoti vieno ar kito autoriaus stilių ir tuo pačiu sukurti kažką naujo. Ir tai taip pat nėra blogai, jei technikos realizacija pateisina lūkesčius, t.y., pasinaudojus svetima technika sukuriama iš tikrųjų kažkas vertingo, ir gal net naujo. Vieni autoriai iš to net ir gyvena. Kiti autoriai evoliucionuoja, kažko atsisako, prideda kažką savo, ir taip sukuria savo stilių.
Mirtinai nužudytas :D
Kitas momentas buvo apie tai, kodėl kai kuriais atvejais nepavyksta pamėgdžioti kai kurių rašytojų. O pamėgdžioti nepavyksta todėl, kad norintis taip padaryti nesupranta pamėgdžiojamojo autoriaus rašymo subtilybių. Pvz., yra viena sparčiai populiarėjanti autorė Olga Gromyko. Ji yra tikra žodžio meistrė ir fantasy literatūros guru. Šiek tiek sužvaigždėjus, bet proto ribose :D Labai daug mėgėjų bandė plagijuoti Olgos kūrybą. Kai kurie akiplėšiškai rašė tuos vadinamus fanfikus pagal jos kurtus veikėjus ir siužetus. Pati jų neskaičiau, bet remiantis patikimų asmenų nuomone, jie yra siaubingi. O siaubingi dėl to, kad bandė pamėgdžioti stipriąsias Gromyko puses – nuostabų žodyną ir humorą, kas šiuo atveju yra aukštasis pilotažas. Gražbilystės talentas yra duotas ne kiekvienam. Pvz., man jis tikrai neduotas, aš rašau ypatingai paprastai. Tačiau asmeniškai pažįstu kelis žmones, kurie tikrai sugeba rašyti labai vaizdžiai ir sultingai. Humoras.. na, čia jau sudėtingas dalykas.. retas žmogus pasakytų, jog jis neturi humoro jausmo.. tačiau net ir tuo atveju, jei žmogus puikiai tą humorą supranta, dar nereiškia, kad jis pats sugeba sėkmingai juokauti. Tad su Gromyko dažniausiai būna taip, jog net jei plagiatorius sugeba labai gražiai rašyti, jam koją pakiša humoras. Tie rašytojai bando kopijuoti Gromyko humorą, nes jie nesupranta, jog pats humoras nėra literatūrinis veiksmas ar technika. Humoras pas žmogų ateina iš kultūros, o ne iš literatūros. Taip kad nukopijuoti svetimą humorą ir tikėtis puikių rezultatų tas pats, kas bandyti mautis kelnes per galvą. Tam, kad nukopijuoti humorą, reikia išsiaiškinti, kokia technika yra panaudota (ironija, sarkazmas, kuriozas, kalambūras, paradoksas ir t.t. ir t.t.). Išsiaiškinus galima bandyti kažką kurti, tačiau su humoru vėlgi viskas daug sudėtingiau. Kopijuoti humoro kūrimo technikas verta tik tada, jei kuriama parodija. Kitu atveju išlieka rizika nukopijuoti autorių.
Šiaip realiai būtent apie tas autorių subtilybes kritikai ir rašo, kiek jie yra išradingi, kaip sugeba paslėpti akivaizdžius dalykus.. Tad ir jums palinkėsiu kokio tai subtilumo :D

2016 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Z-z-z-zooombiai :D

Kadras iš Planet terror :D
Kažkada manęs paklausė, ko man taip patinka tie zombiai? Čia kalba eina apie zombių apokalipsę. Tai yra mano mėgstamiausia pasaulio pabaiga (ir turbūt vienintelė, kurioje turiu šansų išgyventi :D). Teko matyti daugybę filmų apie zombius. Pats žiauriausias turbūt bus „Planet terror“. Garbės žodis, ten stebina net ne patys zombiai :D Apskritai nepasakyčiau, kad filmai apie zombius yra verti dėmesio (the Walking Dead yra išimtis, bet apie tai kitą kartą), bet žiūrėt pramogai galima. Tačiau šį kartą rašau ne apie tai.
Draugė man pasakė, jog žiūriu nesąmones :D Ne, ne, aš tikrai neįsižeidžiau, bet tiesiog susimąsčiau, kodėl gi man šis siužetas taip patinka. Ir supratau. Esmė ne pačiuose zombiuose. Filmai, kuriuose tiesiog zombiai kandžioja žmones, o šie miršta ir man pačiai labai nepatinka, tačiau man patinka stebėti, kaip žmonės kovoja už būvį, kaip parodo savo tikrąją prigimtį. Kaip kai kurie pasiduoda savo gyvuliškai natūrai, o kiti stengiasi atkurti civilizaciją. Šis elementas bendras ir kitiems pasaulio pabaigos siužetams, tačiau su zombiais vis tiek įdomiau, nes daugiau netikėtumų :D
O ir šiaip pasaulio pabaigos siužetas nebūtų sulaukęs tokio populiarumo, jei ne tas noras sužinoti „o kas jeigu..“ O dar dažniau žmonės mėgsta savęs paklausti, kaip gi jie pasielgtų analogiškoje situacijoje. Žinoma, mano galvoje perėjo ištįsi sezonai :D Mano vaizduotės pakako tam, jog bet kokiu atveju niekur nevažiuočiau, pasilikčiau savo kaime ir auginčiau bulves :D Gyventojų mano kaime ne daug, pagrinde senjorai, tad anuos nugalabyt nebūtų sunku :D kas jaunesni, garantuotai kažkur išmigruotų ieškoti pagalbos. Aš gi įsigaučiau į kokį namą su aukštesne tvirtesne tvora. O tada auginčiau bulves ir vogčiau knygas :D Mano draugams ši mintis patiko, nors ir išvadino mane durne. Aš gi save laikau praktišku žmogumi. Šalia miškas, bus galima pasiuogaut, pasigrybaut. Jei pasisektų, pasigaučiau kokias penkias ar dešimt vištų, turėčiau šviežių kiaušinių.
Taip sakant, nesu išlepusi, tad jei nebūtų kokių zombių antplūdžių, tai turėčiau išgyvent iki civilizacijos atkūrimo :D Tad kviečiu visus zombių apokalipsės atveju į Suvalkijos lygumas :D
Aišku, viskas čia juoko formoj, žinoma, neduok Dieve tokių dalykų, tačiau tai puiki alegorija tam, kas vyksta gyvenime.. kaip mes pūvame iš vidaus.. Kaip vartotojiška visuomenė eina iš proto dėl visokių nesąmonių, kurios atseit pripildo mūsų gyvenimus, nors iš tikrųjų mūsų vidinį pasaulį daro tik dar labiau skurdesnį. Žinau tai kaip niekas kitas. Žinot, sako, kad pažintum žmogų, reikia jį nugirdyti. Šiais laikais tam pakanka elementariai išjungti elektrą. Aš žinau, ką sakau. Man kasdien skambina tokie bejėgiai žmonės, kurie eina iš proto, jei elektros nėra bent valandą. Jų pasauliai griūva, o vaikai miršta iš badų, tarsi gyventų Afrikoje, o ne Europos vidury. Ypatingai trečią valandą nakties. Garbės žodis, žmonės, bent jau neprisidenginėkite savo mažamečiais vaikais. Patys feisbuke pasėdėt negalit, tai ir siuntant, o ne kad vaikams ta elektra reikalinga. Ta proga galėsit kokius sumuštinius sutept išmaniaisiais pasišviesdami, ir tikrai niekas nepasidarys.
Būdavo ir man tokių situacijų, jog dingdavo elektra, bet kažkaip nesukau dėl to galvos. Rasdavau sau užsiėmimų ir taip. Tad džiaugiuosi, jog nesu dar supuvusi iki tokio lygio. Linkiu ir kitiems išlikti blaivaus proto :D


2016 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

Ką daryti, kad tave išgirstų?

Atrodo, gyveni, bendrauji su žmonėmis, bet atsitinka taip, kad tavęs visiškai negirdi. Kodėl taip? Ką negerai darai? Iš tikrųjų tai nėra vykstantis procesas tik į vieną pusę. Šį dalyką tiria tokios nuostabios lingvistikos sritys kaip pragmatika, psicholingvistika ir t.t. ir t.t. Bendravimas yra procesas, kuriame dalyvauja mažiausiai vienas veikėjas (kalbėjimas su savimi taip pat bendravimas). Kas atsitinka, kai tų veikėjų būna du? Viskas labai paprasta, vienas kalba, kitas klauso, tada apsikeičia vietomis – kalba kitas, o pirmasis klauso. Bet čia viskas taip gražiai veikia dažniausiai tik teorijoje.
Realiame gyvenime, tylintis nebūtinai klausosi. Tam gali būti pačios įvairiausios priežastys. Pvz., elementariai neįdomu. Informacija jį kaip ir pasiekia, bet jis nėra įgalus ją „suvirškinti“ ir atitinkamai atsakyti. Galime paimti paprasčiausią pavyzdį su ginčais. Dažniausiai abu žmonės kalba vienu metu apie visiškai skirtingus dalykus. Tokia komunikacija niekur neveda, nes

- pirmiausia todėl, jog suteikiama informacija retai yra turininga
- ir jei vis dėlto ji yra turininga, nėra kam jos klausytis

Ginčai kyla tada, kai žmogus nori būti išgirstas. Tačiau tokie „išsikalbėjimai“ retai duoda produktyvių rezultatų, kadangi komunikacija buvo vienpusė, kiekvienas šaukė tai, ką norėjo išsakyti, bet niekas neklausė. Tad visa ši informacija kaupsis iki kito karto.
Iš tikrųjų bendravimo procesai yra tokie patys ir viešojoje komunikacijoje. Pvz., politikų kalbose. Tam, kad politikus išgirstų ir žmonės eitų už juos balsuoti, naudojami įvairiausi triukai. Tačiau čia jau kalba eina ne vien apie „išgirdimą“, bet jau apie manipuliaciją. Viena iš pigiausių, lėkščiausių, tačiau veiksmingiausių, technikų yra subuitinta kalba žemiau kanalizacijos lygio. T.y., jei nori, kad tave išgirstų dauguma, tai ir kalbėk, kaip kalbama per 24 Valandas su visais keiksmažodžiais, su visais pariebinimais. Ši technika dažnai painiojama su tuo „tiesiai šviesiai“ sakymu. Kodėl painiojama? O todėl, kad susidaro įspūdis, jog kai žmogus negalvoja ką šneka, nerenka žodžių, reiškia – taip ir yra.
Dėl to labai populiarūs tokie asmenys kaip Ramanauskas ir Užkalnis. Na, tiek to, Užkalnis kiek subtilesnis ir gelia ne tiek riebiai, kiek skaudžiai, nors irgi ne visada yra taip, kaip atrodo. T.y., kiekvienas rašome, kalbame, mąstome subjektyviai, tad ir vertiname taip pat per tam tikrą prizmę, kuri ne visada sutampa su realybe. Bet užtat Ramanauskas tikrai nevengia kaip nors riebiai ką nors išvadinti tokiu būdu „pagrįsdamas“ savo teiginį. Tokios kalbos atkreipia dėmesį, jos būna išgirstos, tačiau kiek tokiose kalbose yra realiai turinio?
Iš tokių abstrakčių (taip taip, abstrakčių, nes „esame gilioje šiknoje“ nėra konkretus faktas) pasakymų galime pagauti tik negatyvią nuotaiką, o ne problemos ištakas ir jos sprendimus. Tačiau besikeikiantis ir į miltus trinantis nepraustaburnis visada sulauks daugiau dėmesio nei konkretus žmogus, kuris be jokių vulgarybių pasakys, kaip yra ir kas bus daroma. Nes juk jis „kalba tomis frazėmis, šablonais“.
Jei atvirai, man tokių žmonių labai gaila. Galbūt jie turi kokių tai gražių ketinimų, tačiau nesugeba kitais būdais pritraukti dėmesio. Iš kitos pusės, kieno dėmesį jie bando traukti? Na, patys galite nusipiešti tokių kalbų tipinę auditoriją, nes nemanau, ar gerbiantis save žmogus „eis paskui“ tokį „lyderį“.
Labai stebiuosi, jog pastaruoju metu vis dažniau susiduriu su tais nelaimingais žmonėmis, kurie įsivaizduoja, kad keikdamiesi ir žemindami kitus įrodys savo tiesą. Vis dėlto ne be reikalo sakoma, kad keiksmai prasideda tada, kai baigiasi argumentai. Bet jau vien tokių žmonių kultūra parodo, kokie jie yra nelaimingi ir yra visiškai neįgalūs bendravimo dalyviai. Kodėl sakau, kad visiškai neįgalūs? Todėl, kad jie nesugeba ne tik kad išklausyt, bet dar ir patys išsakyti savo mintis, kad būtų išgirsti, nes iš keiksmažodžių krūvos gali suprasti tik tiek, kad jie kažkuo nepatenkinti. O jie dažniausiai nepatenkinti yra dėl to, kad kažko nesupranta. Įprastai tai būna, kai jų įsivaizduojama tiesa susiduria su realybe, ir suvokia, jog nėra taip, kaip jie galvoja, reiškia – štai čia yra gyvenimo neteisybė. Reikia tą situaciją apdergti paskutiniais žodžiais, nes juk nuo to tikrai kažkas pasikeis..
Iš tikrųjų tokie žmonės tiesiog peržengia tą ribą tarp teisybės ieškojimo ir aklo dergimosi. Tam netgi yra psichologų sukurtas terminas, kurį tingiu gūglinti. Ir kaip tokių žmonių negailėt, kai jie neturi kuo džiaugtis? Viskas yra negerai, visur tik neteisybė, išeities jokios nėra.. arba dar būna ta „išeitis“ svetimoje šalyje, mat ten žmonės negyvena ir jokių problemų neturi.
Iki kraštutinumų einančių žmonių nors ir ne daug, tačiau tokį potencialą turinčių tikrai nemažai. Elementariai prisiminkite kai skrolinote fb ir matėte kokį nors mielą postą, nuotrauką ar skaitėte istoriją. Komentaruose būtinai atsiras tokių žmonių, kurie pasistengs sugadinti tą „akimirką“. Kaip nors papokštaus ar supošlins. Nes tai yra destruktyvios energijos nešiotojai. Jiems daug lengviau pasakyti ką nors šlykštaus nei kuo nors pasidžiaugti.
Gerai jau, neikim toli. Kalbant apie kitus mes kratomės atsakomybės, tad pradėkim nuo savęs. Kada paskutinį kartą sakėte savo tėvams, kad juos mylite? Arba broliui/sesei? Bet taip rimtai, nuoširdžiai, o ne „ant durniaus“. Taip kad testas labai akivaizdus – kuo lengviau jūs galite tai pasakyti savo artimiesiems, tuo esate laimingesni, nes jūsų nevaržo kažkokie rėmai. Jei vis dėlto išvadinti sesę/brolį kokiais negražiais žodžiais yra paprasčiau, reiškia, jums tiesiog sunku būti atviram, nesate pakankamai emociškai stiprūs ir stabilūs. Na, nebent jūs rimtai nekęstumėte savo artimųjų ir jiems pasakytos šlykštynės iš tikrųjų yra tiesa, kurią jūs ir galvojate :D
Taip kad galvokite, ką sakote. Klausykite, kas sakoma. Per destruktyvų informacijos pateikimą nieko nepasieksit, tik negatyvų atsaką – aklagatvį. Taip, rasti tinkamą būdą būti išgirstam nėra taip paprasta, tačiau bet kokiu atveju kovojant už teisybę nereikia prarasti savigarbos, o ir pagarbos kitam.